Vasara – įkvėpimo ir kūrybinio aktyvumo metas
„Šią vasarą kūrybinių veiklų suplanuota įvairių: dailės užsiėmimai, sutartinių dirbtuvės, siuvimo ir juostų vijimo užsiėmimai, tęsiame veiklas, kurios skatina aktyvų jaunimo įsitraukimą į bendruomenės veiklas, ugdo jų pilietiškumą“, – apie šios vasaros planus dalijasi jau devintus metus Kauno rajone Zapyškyje veikiančios „Kūrybos ir užimtumo stubos“ vadovė Daiva Vaišnorienė. „Vietos jaunimo grupė birželio pradžioje jau dalyvavo Europos Parlamente Strasbūre vykusiame jaunimo renginyje „Europe Youth Event 2023“, o vasaros pabaigoje pakviesime juos į dienos stovyklą. Stuba – tai namai, kuriuose laukiami visi, norintys bendrauti, įgyvendinti savo ar prisijungti prie kitų organizuojamų iniciatyvų. Tai saugi erdvė kurti ir būti“.
Tradicija yra tapusi ir šiais metais tęsiama – tai plenerai prie Nemuno. Pačiame vidurvasaryje prie Nemuno esančių miestelių bendruomenės kviečiamos įsikurti upės pakrantėse, prieplaukose, paplūdimiuose ir drauge tapyti. Pleneruose laukiami visi – šeimos su vaikais, jaunimas, senjorai. Juos kuruoja menininkės – atviros ir pasirengusios patarti, tad dalyvauja ir neturintys piešimo įgūdžių, su šeimos nariais atvyksta ir menininkai, meno mėgėjai, tarpusavyje dalijasi savo kūrybinėmis žvalgomis.
„Tai lyg kultūriniai piknikai, neskubame, bendraujame, čia galime nurimti ir pailsėti nuo kasdienių rūpesčių. Rudenį darbus eksponuosime ir lankysime vieni kitus parodose, vėl susitiksime, jau platesniuose ir įvairesniuose ratuose“, – sako D. Vaišnorienė.
Liepos 21 dieną Nemuno krantuose plenerai vyks trijose vietose – Zapyškyje, Kačerginėje ir Piliuonoje. Plenerus kuruoja čia gyvenančios ir kuriančios menininkės, su jų kūryba bus galima susipažinti netrukus vyksiančiuose kūrybiniuose susitikimuose. Jų metu dalyvius taip pat kvies išbandyti vieną ar kitą meninę techniką ir taip patiems patirti kūrybinį procesą.
Atverti duris į savo kūrybinę erdvę – tarsi įsileisti žmogų į savo vidinį pasaulį
Kačerginėje gyvenanti ir kurianti dailininkė Ž. Rudzikaitė-Matuzonienė mano, kad atverti duris į savo kūrybinę erdvę, tai kaip ir įsileisti žmogų į savo vidinį pasaulį. „Dalintis savo kūrybine patirtimi ir technika, tai tarsi nuvesti žiūrovą teatre į užkulisius ir supažindinti kaip viskas vyksta, prieš spektakliui pasirodant scenoje“. Birželio 20 d. Živilė atvers savo namų ir studijos duris, čia vyks kūrybinis susitikimas bei dirbtuvės – laisvas kūrybinis tapybos laikas drauge.
„Kiek save pamenu, mane nuolat lydėjo menas. Visą gyvenimą save vienaip ar kitaip išreikšdavau per įvairias meno formas. Kiekviename etape kūryba buvo vis kitokia“. Ž. Rudzikaitė-Matuzonienė mokėsi dailės mokykloje, vėliau baigė dailės studijas Vilniaus dailės akademijoje bei filosofijos – Vilniaus universitete. Dabar daug laiko praleidžia gamtoje, gyvena miško apsuptyje, o gamta įkvepia kūrybai.
„Mano darbai gimsta iš jausmo ir turi savo istoriją, kurią kiekvienas stebėtojas iš šono perskaitys savaip. Aš žaviuosi įvairiais tapybos stiliais ir technikomis, todėl mano tapyba kiekvienąkart skirtinga tiek spalvomis, tiek temomis. Drobėje nugula tai, ką tuo metu jaučiu kurdama. Mane žavi įvairovė visame kame. Pasaulis toks margas ir įdomus. Nesinori apsiriboti konkrečiomis formomis ir spalvomis. Norisi per tapybą parodyti kuo daugiau išgyvenimų“.
Ž. Rudzikaitė-Matuzonienė gyvena šalia Nemuno daug metų, stebi visus upės virsmus, kurie ją žavi. „Plačiai žinomas graikų filosofo Heraklito posakis – negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. Upė man tą ir reiškia, judėjimą į priekį, tobulėjimą, naujų idėjų paiešką. Nemunas… pirmiausia jis man labai brangus. Su Nemunu susiję patys šilčiausi mano prisiminimai. Kurti ir gyventi prie Nemuno, gražioje gamtoje yra tikra gyvenimo dovana“.
Menininkei yra svarbu, kad jos kūryba rezonuotų su žiūrovu, ir yra pasirengusi dalintis savo kūrybinėmis idėjomis ir kūrybine patirtimi su bendruomene vidurvasaryje vyksiančiame plenere prie Nemuno. „Plenero metu visiems dalyviams linkiu atsipalaiduoti ir mėgautis procesu“.
Gamta ir menas išgelbės žmogų
Kad gamta ir menas išgelbės žmogų tuo neabejoja Zapyškyje gyvenanti ir kurianti menininkė Živilė Muraškienė. Birželio 22 d. Zapyškyje Stuboje vyks kūrybinis susitikimas su Živile. Ji dirbtuvių dalyvius pakvies piešti pastele. Į kūrybinę patirtį kviečiama visa bendruomenė – ir su, ir be piešimo įgūdžių. Ž. Muraškienė mano, kad jei žmogus atėjo į plenerą ar dirbtuves, vadinasi jis atėjo piešti ir nedrąsos tarp dalyvių nepastebi. Padrąsina ar pataria, tik jei to reikia.
„Aš užaugau prie Neries. Dabar gyvenu prie Nemuno. Vienu metu net pravardę Žuvis, Žuveliokas turėjau. O žuvys gyvena vandenyje“. Tačiau kūryboje visų pirma padeda muzika, taip pat išėjimas iš namų. „Taip atitrūkstu nuo buities, kasdieniškos realybės. Kurti įkvepia ir labai geri meno kūriniai, spalviniai deriniai, kurie skamba. Likusi viena namuose tuoj pat griebiuosi pieštukų, man patinka būti vienai namuose“.
Ž. Muraškienei pleneras – tai susitikimas su bendruomene, naujos pažintys, pokalbiai ir emocijos. „Kuo daugiau plenerų, tuo visiems geriau“, – juokauja. Ji norėtų, kad dalyvaujantys plenere tą dieną lengvai išeitų iš savo namų, išlįstų iš daržų ir šiltnamių, atsipalaiduotų ir dieną praleistų kitaip. „Labai svarbu tą dieną neturėti daug reikalų, kurie trukdo, ypač buitinių“.
„Noriu, kad visus dalyvius plenero metu pagautų „vidinė srovė“, kaip upės tėkmė, kuri išsilietų į nuostabius spalvų pajautimus. Pleneristai, pieškite savo pasaulėjautos konstrukcijas ir dažykite Nemuną savo spalvomis!“, – palinki menininkė vidurvasaryje prie upės vyksiančio plenero dalyviams.
Įsikrovus gamtos energija – kūrybinis poreikis tapyti
Liepos 1 d. Taurakiemio laisvalaikio salėje tautodailės studijoje „Piliuona“ vyks kūrybinis susitikimas su menininke Regina Juodžbaliene. Šią studiją ji įkūrė 1997 metais ir jai vadovauja iki šiol, aktyviai dalyvaudama respublikinėse ir tarptautinėse parodose bei festivaliuose jiems parengia ir studijos narius.
Susitikime tapytoja, naiviojo meno atstovė Regina Juodžbalienė pristatys savo kūrybą bei pakvies dalyvius pradėti savo kūrybos darbus – eskizuoti. Įprastai nepiešiantiems menininkė pagelbės savo žiniomis, turintiems įgūdžių – patarimais.
R. Juodžbalienė ko nors mokosi nuolat ir mano, kad kiekvienos tokios dirbtuvės, edukacija ar pleneras yra nauja patirtis dalyviui. „Žmogus tobulėja gaudamas kažką nauja, taip pat susipažįsta su kitais žmonėmis, menininkais. Visas gyvenimas yra tobulėjimas. Vaikystėje pradėjau mokytis, ir mokausi iki šiol“.
Menininkė mano, kad kūryba kyla savaime, iš vidaus, nes tokia prigimtis. „Nuo mažens pradėjau, jei dažų nepasiimdavau, tai prisiskindavau žolių eidama į mokykla, kad vis tapyti. Ir dabar, jei ir netapau, eidama vis tiek kuriu, „tapau“ – vaikštau su ta kūryba“.
R. Juodžbalienė augo prie upės, ir dabar upė netoli, menininkė gyvena ir kuria Piliuonoje. „Būdami vaikai visą laiką leisdavome prie upės. Labai norėdavosi ją tapyti, pasiimdavau akvarelę ir visuomet piešdavau. Pas savo gimines, mūsų kaimynus, į kaimą atvažiuodavo Kairiūkštis, dailininkas. Prie upės radau eskizus, darytus akvarele ant popieriaus. Ir nusprendžiau – būsiu menininkė, dailininkė, nutapysiu Nemuną su akmenukais, jie man tokie gražūs! Tuo metu dar buvau maža ir mokyklos nelankiau.“ Su dailininku neteko susipažinti, ir Nemuno su akmenukais dar nenutapė, tačiau kur bevyktų su studijos nariais, visuomet yra vanduo, upė, Nemunas, darbuose visuomet yra vandens motyvas.
Anot menininkės gamta mus veikia taip, kad tapyti joje ne visuomet pavyksta. „Pasikrauname tos energijos, gamtos kvėpavimo, motyvų, pasidarome eskizus, o tada norisi grįžti į kambariuką ir tuomet tapyti“.
„Per plenerus pamatome gyvą gamtą, rodau kokios spalvos skirtingu dienos metu, kaip keičiasi šešėlis ant vandens, o galbūt ne visuomet jis matomas. Esu baigusi ir žemės ūkio specialybę, pritaikau šias žinias ir tapyboje – parodau, kaip galima stebėti medį, vandenį. O dalyviai gali tapyti realistiniai, gali „naivistiniai“, kuo daugiau žinių turi, tuo įdomesnis paveikslas kuriasi“.
Liepos 21 d. plenero dalyvius Piliuonoje pakvies ant Guogų piliakalnio. „Tai įdomi vieta prie Nemuno, gali ateiti vietos žmonės, atvykti automobiliu. Linkiu kuo geresnių darbų, gražesnių darbų, kad tie darbai būtų tinkami eksponuoti parodose“.
Per kultūrines veiklas atsiskleidė bendruomeniškumas ir vienybė
„Bendruomeniškumas Kauno rajone, pasireiškiantis per kultūrines veiklas, yra gana stiprus ir augantis, tarsi to įrodymas yra tęsiamos kūrybinės, meninės veiklos pasibaigus „Kaunas 2022“ metams“, – sako Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistė kultūrai Milda Rutkauskaitė.
M. Rutkauskaitė džiaugiasi, kad 2023 metais „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas sulaukė daugiau dalyvių – projekto vykdytojų, be to šiais metais dalyvauja ne tik kultūros centrai, prisijungė ir vietos nevyriausybinės organizacijos. Renginių kalendorius daug platesnis, jei ankstesniais metais sutilpdavo į šiltąjį metų sezoną, šiemet kultūrinių veiklų Kauno rajone suplanuota iki metų pabaigos.
„Visas Kauno rajono žemėlapis pasidengia. Renginiai numatyti ne tik seniūnijose, kurios yra arti miesto, ar kuriose kultūrinis gyvenimas yra aktyvus. Mūsų ketinimas – kad jie pasiektų ir nutolusius miestelius, kaimus“, – sako M. Rutkauskaitė.
Kalbėdama apie bendruomeniškumą M. Rutkauskaitė pabrėžia, kad rajono kultūriniame sektoriuje itin jaučiasi vienybė. „Vienybė ir anksčiau buvo, tačiau „Kaunas 2022“ įgyvendinimo metu atsiskleidė, kad esame vieni su kitais, viena didelė komanda, ir tik per bendrystę galime augti, pasiekti rezultatų, įgyvendinti bendrus lūkesčius“. Vietos bendruomenės ir organizacijos dalyvauja vieni kitų renginiuose, keičiasi menininkų ir vietos kūrėjų rekomendacijomis, dalijasi pagalba.
Kauno rajono savivaldybė tęsia tvarios kultūros puoselėjimą – kūrybinis bendruomeninis projektas, prasidėjęs ,,Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ metu ir, sulaukęs itin aktyvaus Kauno rajono bendruomenių įsitraukimo, gyvuos toliau.
