VDU profesorė apie Sausio 13-osios įvykius: nebuvo net minties neiti, jei tik gali

1991-ųjų Sausio įvykių metu daugelis jautėsi privalą būti Vilniuje prie Seimo ar Televizijos bokšto, esantys Kaune važiavo budėti į Sitkūnus ir Juragius. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojai ir studentai taip pat būrėsi universiteto centriniuose rūmuose S. Daukanto gatvėje, vildamiesi apsaugoti ne tik VDU, bet ir Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus televizijos stotį, iš kurios Sausio 13-osios naktį, Sovietų desantininkams užgrobus Vilniaus televizijos bokštą, prasidėjo transliacija.

Milžiniška įtampa – pražilo per naktį

„Viskas vyko labai spontaniškai. Ir tas žmonių Vilniuje pavyzdys užkrėtė ir parodė, kad reikia tiesiog būti, o kaip ten bus, pamatysime. Aišku, jokių laužų negalėjo būti, bet vis tiek buvo labai gera buvo būti visiems kartu. Liekant namuose viskas būtų atrodę žymiai baisiau – slėgtų ta baisi nežinia“, – pasakojo VDU profesorė Rūta Petrauskaitė, pradėjusi dirbti Atkurtajame VDU Lituanistikos katedros dėstytoja.

„Tie įvykiai mus užklupo, viena vertus, labai netikėtai, bet, kita vertus, galima buvo nujausti, kad taip lengvai mums nepriklausomybė neatiteks“, – pasak mokslininkės, pati pirma diena Vilniuje visus kauniečius labai paveikė. Tuo metu Vilijampolėje su šeima gyvenusi moteris prisimena, kaip po gatves važinėjo žmonės ir per garsiakalbius kvietė jungtis ir padėti ginti Sitkūnus – ten budėti išvyko ir jos vyras.

„Turėjome radiją, televizorių ir tas pasikartojantis kvietimas žmonėms eiti, būti ir prisidėti labai veikė žmones. Mano sūnus dar buvo mažas, dėl to pirmąją naktį negalėjau išeiti, bet kitą naktį, palikusi sūnų mamai, susiruošiau į universitetą. Net į galvą neatėjo neiti, jeigu tik gali. Toks labai vienijantis stiprus momentas. Pirmoji, aišku, buvo nemigos naktis, labai nerami, labai sunki, laukėm, klausėm žinių. Bent jau mūsų šeimos nerimas nebuvo nepamatuotas, nes vienas iš šeimos draugų, Antanas Ramoškis, pateko į sužeistųjų sąrašus. Prisimenu tą jausmą, kai ryte priėjau prie veidrodžio ir pamačiau, kad smilkiniai balti – pražilau tą naktį“, – prisiminė R. Petrauskaitė.

Nuo stogo stebėjo T. Masiulio laidotuves

Profesorė pasakojo, kad priešingai dramatiškiems įvykiams Vilniuje, universitete atmosfera buvo visai kitokia: „Net nelabai supratome, ką čia nuo ko saugoti, nes aplinkui ramu.“ Studentai ir dėstytojai įsikūrė nedidelėmis grupelėmis įvairiose auditorijose, šnekučiavosi, kažkas grojo skudučiais, kažkas dūdele.

„Buvo tokia lyrinė atmosfera. Lauko durys, aišku buvo užrakintos, tačiau beklaidžiodama po pastatą radau atvirą išėjimą ant stogo. Ant stogo užlipau ir pagalvojau, kad būtų buvę labai lengva pasiekti televizijos pastatą, nes yra susisiekiantys stogai. Kitaip sakant, mes tokie herojiški nebuvom, ginkluotus diversantus vargu ar būtume sustabdę. Bet ta naktis labai suartino tenai buvusius žmones“, – profesorė prisiminė, kad kitą dieną nuo to paties stogo stebėjo Vilniuje žuvusio Tito Masiulio laidotuves – jo karstas buvo vežamas K. Donelaičio gatve, kuri buvo užtvindyta žmonių.

„Viena vertus, iš pačios sausio 13-osios liko tragiški prisiminimai, bet tai kas vyko universitete, mūsų bendrystė, daug davė ir universiteto dvasiai, kuri tuo metu dar buvo labai stipri, ir pačiai bendruomenei, kuri buvo labai nedidelė. Tokie buvo pirmieji atkurtojo universiteto gyvavimo metai. Visi vieni kitus pažinojome, pora pastatų, keli darbuotojai, kurie atliko įvairiausias funkcijas“, – pasakojo R. Petrauskaitė.

Stokholme – nematytas Vakarų pasaulis ir lietuvių mitingai

Sausio įvykius Kaune išgyvenusi VDU mokslininkė ateinantį permainų laikotarpį pasitiko jau nebe Lietuvoje, o Švedijoje. Jauna dėstytoja buvo pakviesta pusę metų lietuvių kalbą dėstyti Stokholmo universitete. Ten moteris prisijungė prie ketvirtadieninių mitingų Norrmalsmtogo aikštėje, kur plevėsavo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių vėliavos. Mitinguose dalyvavo senbuviai ir naujai atvykę žmonės, daugiausiai mokslininkai, stažuotojai.

„Toks buvo Sausio 13-osios tęsinys Stokholme. Sueidavome, susipažindavome, pasikalbėdavome, turėjom daug ką bendro, nors ir buvome labai skirtingi. Gaila, kad tuo metu nemačiau, kas vyksta Lietuvoje“ – pasakojo R. Petrauskaitė.

Socialinį lūžį ir perėjimą į kapitalizmą išgyvenanti Lietuva tuo metu toli gražu nepanašėjo į modernią Švedijos sostinę. „Tas kontrastas, kai išvažiuoji iš dar pilkos, sovietiškai niūrios Lietuvos, ir per 45 minutes atsiduri į Stokholme – išlipi, o ten jau visai kitoks gyvenimas. Net ir pats oro uostas pritrenkiantis: šviesos, muzika, erdvės. Atsimenu, iš pasimetimo nusekiau paskui lėktuvo pilotą ir patekau į patalpas, skirtas tik personalui, – šypsosi mokslininkė. – Daug buvo situacijų, kai jaučiausi labai keistai, buvau nepripratusi prie vakarietiško gyvenimo. Nepadėjo ir visur viešumoje vartojama tik švedų kalba. Lietuvoje viskas vyko palaipsniui, o tie, kurie išvažiavo, iš karto pasinėrė į kitokį gyvenimą.“

1991-aisiais Lietuvos likimas dar nebuvo aiškus. Stažuotojai Švedijoje nuogąstavo dėl naujos okupacijos, bijojo, kad nebus, kur grįžti. Todėl VDU dėstytojai, kaip ir kitiems mokslininkams, buvo parūpinti ir ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio išduoti diplomatų pasai. Moteris, pasą išsaugojusi iki dabar, prisiminė, kad dokumentas buvo pritaikytas tik diplomatams ir jų žmonoms, bet tai nesutrukdė juos gauti ir kitoms moterims. „Buvo žavu, mes visi, kurie tuo laiku buvo Stokholme, susidraugavę kaip alpinistai ar tolimojo plaukiojimo įgula, ir dabar kartais susitinkame ir pasidžiaugiame, kad turime tuos unikalius pasus“.

Pasak profesorės, stažuotė Švedijoje buvo reikšminga ir tuo, kad ten pamatytas elektroninis švedų kalbos tekstynas davė impulsą tokį lietuvių kalbos tekstyną sukurti ir Lietuvoje. Taip 1994 metais VDU buvo įkurtas kompiuterinės lingvistikos centras, kurio vadove ir yra R. Petrauskaitė.

Rengė žinių apžvalgą rusų kalba

Istoriką, buvusį VDU Humanitarinių mokslų fakulteto prodekaną Liną Bulotą Sausio 13-osios įvykiai atvedė į televiziją. Sekmadienio naktį nutrūkus transliacijai iš Vilniaus po kelių minučių žinios jau buvo transliuojamos iš Kauno – VDU kaimynystėje įsikūrusios Lietuvos radijo ir televizijos Kauno studijos.

„Iš vakaro buvo įjungta visa aparatūra, nes, kaip visada sekmadieniais, turėjo būti transliuojama valandinė laida iš Kauno. Kai užėmė Vilniaus televiziją, čia budintys technikai pabandė paleisti – veikia – ir išėjo į eterį. Transliacijas vedė Vidas Mačiulis, Raimundas Yla, Raimondas Šeštakauskas – visi kaip galėjo, taip skelbė informaciją“, – pasakojo L. Bulota.

Kadangi Atkurtajame VDU jau dirbo pirmieji vizituojantys profesoriai iš užsienio, reikėjo informacijos ir anglų kalba. Taip prie televizijos transliacijų pasijungė tuometinė VDU prorektorė Liucija Baškauskaitė.

„Kitą dieną atėjau į paskaitas, o L. Baškauskaitė manęs jau ieško. Griebia už parankės ir sako: Linai, man sakė, kad gerai kalbi rusiškai, reikia tavęs televizijoje“, – taip prasidėjo prodekano, istoriko, dėstytojo pažintis su televizija, kurio teko vėliau išdirbti ne vienerius metus.

„Pakliuvau į televiziją pirmą kartą gyvenime, nebuvau net radijuje kalbėjęs, juo labiau vertėjavęs. Tačiau kadangi esu istorikas, supratau, apie ką reikia kalbėti. Tas ir gelbėjo – susiorientuoti visuose tuose įvykiuose ir perteikti tai publikai, kuri galbūt turi ir abejonių“, – pasakojo L. Bulota.

Nebuvo jokio susiskaldymo

Anot jo, nerimas, įtampa ir neaiškumas tvyrojo gerą savaitę. Vėliau iš Kauno pradėta transliuoti ir „Panorama“, joje atsirado žinių santrauka rusų kalba, kurią po to perėmė iš Vilniaus atvykusi rusų redakcija. L. Bulota su R. Yla pradėjo rengti Krašto apžvalgos laidas, vedė sekmadieninės laidos „Kalendorius“ tiesioginį eterį.

Nors įėjimai į televizijos studiją iš kiemo ir S. Daukanto gatvės buvo užtverti sunkvežimiais, prie durų budėjo VDU studentai, L. Bulota neabejoja, kad norint būtų buvę galima ją užimti per pusantros minutės. Istorikas prisimena, kad vėliau, tų pačių metų vasarą, Rugpjūčio pučo metu, Kauno televizijos studija buvo užimta. Tiesa, tik kelioms valandoms.

„Kadangi įsakymą vykdė vietiniai kariškiai iš Panemunės, leido išsinešti visą techniką ir archyvus. Viską slėpėme VDU. Dar tą pačią dieną kartu su R. Yla prie „Laisvės“ statulos įrašėme „Krašto apžvalgos“ laidą, kad jei reikės, galėtume leisti iš Juragių. Bet kadangi pučas per vieną dieną Maskvoje buvo numalšintas, kareivukai tvarkingai išvažiavo, o žmonės juos išlydėjo kiekvienam įteikdami po gėlę. Gražiai, kultūringai, be jokių pykčių“ – pasakojo L. Bulota.

Pasak istoriko, Sausio įvykių metu vyravo ypatinga vienybės dvasia, nebuvo jokio susiskaldymo: „Tas žmonių nusiteikimas… po šiai dienai taip gyva viskas, atrodo, lyg vakar“.