Vėlinės – ne tik žmonių kapinėse: vis daugiau žmonių nori pagerbti ir išėjusius augintinius

Šimtai žmonių, degančios žvakutės, gėlės, maži antkapiai ir vardai tų, kurie kadaise džiaugsmingai pasitikdavo šeimininkus prie durų. Tačiau tai – ne įprastos kapinės. Čia ilsisi šunys, katės ir kiti augintiniai, tapę neatsiejama šeimos gyvenimo dalimi.

Per Vėlines vis daugiau žmonių prisimena ne tik išėjusius artimuosius, bet ir savo keturkojus draugus. Alytuje tokia tradicija jau įgavo ypatingą mastą – miesto mero teigimu, augintinių kapinėse šiomis dienomis susirenka šimtai žmonių, uždegančių žvakutes ir pagerbiančių kadaise šalia buvusius savo gyvūnus.

„Kai prieš ketverius metus įkūrėme vietą, kurioje žmonės galėtų įamžinti savo mylimų augintinių atminimą, ne visi tikėjo šia idėja. O šiandien čia susirenka šimtai žmonių ir uždega žvakutes, prisimendami tuos, kurie kadaise buvo šalia – kartu gyveno, žaidė, pasitikdavo grįžtančius namo ar jaukiai murkdavo ant kelių“, – facebook-e patirtimi dalijosi Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis. 

Vis dėlto specialiai augintiniams skirtos kapinės Lietuvoje kol kas įrengtos tik keliose savivaldybėse. Nors tokių vietų atsiranda vis daugiau, daugelyje šalies vietovių gyventojai vis dar neturi patogios galimybės legaliai palaidoti savo keturkojų draugų. Ar ateityje tokių kapinių daugės ir kodėl jų poreikis tampa vis aktualesnis?

Augintiniai – vis dažniau laikomi šeimos nariais

Visuomenės požiūris į gyvūnus per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė. Šuo ar katė daugeliui žmonių nebėra tik namų sargas ar augintinis. Jie gyvena kartu, dalyvauja šeimos kasdienybėje, tampa vaikų draugais, o vienišiems žmonėms – svarbiais gyvenimo palydovais.

Todėl natūralu, kad netekę gyvūno šeimininkai nori su juo atsisveikinti pagarbiai. Vieniems svarbu surengti atsisveikinimo ceremoniją, kiti renkasi kremavimą, dar kiti norėtų turėti konkrečią kapavietę, kurią galėtų aplankyti per Vėlines ar kitomis progomis.

Šis poreikis atsispindi ir savivaldybių sprendimuose. Pastaraisiais metais specialios augintinių laidojimo vietos įrengtos ne viename Lietuvos mieste. Pavyzdžiui, Marijampolėje tokios kapinės atidarytos 2026 metais, o Šiauliuose jos pradėjo veikti 2025-aisiais.

Šiaulių kapinių pavyzdys rodo, kad poreikis nėra vien teorinis. Per kiek daugiau nei metus jose palaidota 130 augintinių: 78 šunys, 40 kačių, trys triušiai, dvi jūrų kiaulytės, papūga ir žiurkėnas.

Kapavietėse šeimininkai įrengia nedidelius antkapius, tvoreles, palieka žaislų, nuotraukų ir kitų atminimo ženklų. Kai kurios vietos įrengtos itin kūrybiškai.

Marijampolėje įrengtos kapinės taip pat rodo, kad savivaldybės vis dažniau atsižvelgia į gyventojų poreikius. Jose suplanuota daugiau kaip tūkstantis laidojimo vietų, o kapavietės Marijampolės gyventojams skiriamos nemokamai.

Visa tai leidžia manyti, kad ateityje augintinių kapinių poreikis gali tik didėti. Vis dėlto kol kas jų prieinamumas skirtinguose Lietuvos regionuose labai nevienodas.

Kai oficialių kapinių nėra, atsiranda nelegalios laidojimo vietos

Ne visose savivaldybėse yra specialios augintinių kapinės. Dėl to dalis žmonių, netekę savo gyvūnų, ieško kitų vietų jiems palaidoti. Kartais tokios vietos atsiranda privačiuose miškuose, pamiškėse ar kitose teritorijose, kurios niekada nebuvo skirtos gyvūnų laidojimui.

Vienas tokių atvejų užfiksuotas Panevėžio rajone, Miežiškių seniūnijos Nikolajevkos kaime. Privačiame miške jau ne vienus metus neoficialiai laidojami augintiniai. Po audros išvirtę medžiai užgriuvo dalį kapaviečių, o seniūnija negalėjo imtis teritorijos tvarkymo, nes ji yra privati.

Ši situacija atskleidžia ne tik emocinę, bet ir praktinę problemą. Neoficialios gyvūnų kapinės dažnai neturi aiškaus administratoriaus, nustatytų priežiūros taisyklių, teritorijos tvarkymo ar aplinkosaugos kontrolės.

Tokiose vietose gali kilti sanitarinių ir aplinkosauginių rizikų. Netinkamai parinkta laidojimo vieta, nepakankamas laidojimo gylis, arti esantys gruntiniai vandenys ar vandens telkiniai gali kelti pavojų aplinkai. Be to, neprižiūrimos teritorijos gali tapti netvarkingomis, o jų ateitis – neaiški.

Todėl oficialių augintinių kapinių poreikis susijęs ne tik su žmonių noru turėti vietą, kurioje galėtų prisiminti savo gyvūnus. Tai taip pat aplinkosaugos, visuomenės sveikatos ir tvarkingos teritorijų priežiūros klausimas.

Ką daryti netekus augintinio?

Ne kiekvienas žmogus gyvena savivaldybėje, kurioje yra specialios gyvūnų kapinės. Tačiau tai nereiškia, kad nugaišusį augintinį galima palaidoti bet kur.

Yra keli teisėti atsisveikinimo būdai.

Laidoti savo žemės sklype. Tai galima daryti laikantis veterinarinių ir aplinkosaugos reikalavimų. Laidojimo vieta turi būti parinkta taip, kad nekeltų pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai. Negalima rinktis vietų prie vandens telkinių ar kitų jautrių objektų. Taip pat būtina laikytis nustatytų laidojimo gylio ir kitų sąlygų.

Laidoti oficialiose augintinių kapinėse. Tai vienas būdų atsisveikinti su gyvūnu ir turėti vietą, kurią vėliau galima aplankyti. Konkrečios laidojimo sąlygos priklauso nuo kapinių administratoriaus.

Rinktis kremavimą. Lietuvoje teikiamos gyvūnų kremavimo paslaugos. Pasirinkus individualų kremavimą, augintinio pelenai grąžinami šeimininkui urnoje. Juos galima laikyti namuose arba, laikantis nustatytų reikalavimų, palaidoti tam skirtoje vietoje.

Perduoti gaišeną specializuotai tvarkymo įmonei. Tai dar viena galimybė, kai šeimininkas negali ar nenori rinktis kitų atsisveikinimo būdų.

Svarbu žinoti, kad negalima augintinių savavališkai laidoti pamiškėse, parkuose, daugiabučių kiemuose ar svetimoje privačioje žemėje. Už netinkamą gyvūnų laidojimą gali grėsti administracinė atsakomybė.

Ar augintinių kapinių Lietuvoje daugės?

Pastaraisiais metais atsirandančios naujos kapinės rodo, kad ši tema savivaldybėms tampa vis aktualesnė. Marijampolės, Šiaulių ir kitų miestų pavyzdžiai liudija, kad gyventojams reikia ne tik gyvūnų kremavimo paslaugų, bet ir oficialių vietų, kuriose būtų galima palaidoti augintinį.

Tikėtina, kad visuomenei vis labiau vertinant gyvūnus kaip šeimos narius, tokių kapinių poreikis augs. Tačiau ar naujos vietos bus įrengiamos, priklausys nuo savivaldybių sprendimų, finansinių galimybių ir gyventojų iniciatyvos.