Vilniaus universiteto bibliotekos diena Zarasuose

Lapkričio 7-ąją dieną Zarasų viešojoje bibliotekoje Vilniaus universiteto biblioteka pristatė senųjų rašytinių šaltinių apie Zarasų kraštą parodą. Parodoje dalyvavo Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėjaVirginija Galvanauskaitė, Rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Valentina Karpova-Čelkienė ir profesorius dr. Rimvydas Laužikas.

Parodos svečius ir lankytojus pasveikino Zarasų rajono mero pavaduotojas Arnoldas Abramavičius. Jis padėkojo svečiams už parodą, kurioje buvo eksponuojama daug vertingos informacijos, pasidžiaugė, kad susidomėjimas Zarasų krašto istorija yra tikrai didelis, nes tą liudijo ir susirinkusiųjų gausa.

Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja Virginija Galvanauskaitė priminė bibliotekos istoriją nuo 1570 metų, apžvelgė bibliotekos veiklą, pasidžiaugė unikaliu retų spaudinių fondu, papasakojo apie vykdomus projektus, kurių dėka senieji spaudiniai iškeliami į šviesą.

Biblioteka didžiuodamasi senuoju kultūros paveldu, įsijungė į projektą „Lietuva – Vilniaus universiteto bibliotekoje”. Tai reiškia, kad ne biblioteka kviečia skaitytojus ir lankytojus pasižiūrėti senųjų retų spaudinių, bet pati keliauja su spaudiniais po Lietuvą ir rengia parodas.

Paroda Zarasuose –Vilniaus universiteto bibliotekos vykdomo projekto dalis. Šis projektas yra vykdomas jau treji metai. Zarasų miestas buvo penktasis, kuriame vyko parodos pristatymas. Projektas bus vykdomas iki 2020 metų, kai Vilniaus universiteto biblioteka švęs gražų 450 metų jubiliejų. Parodos jau buvo parengtos ir pristatytos Panevėžyje, Raseiniuose, Klaipėdoje ir Telšiuose. Ji pasidžiaugė, kad Lietuva turi kuo didžiuotis, parodyti tokius retus dokumentus, kuriuos ne visada gali pamatyti ir nuvykęs į Vilniaus universiteto biblioteką.

Rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkėValentina Karpova-Čelkienė pristatė senųjų rašytinių šaltinių, susijusių su Zarasų kraštu nuo XVI a., parodą, plačiau papasakojo apie parodoje eksponuojamus dokumentus. Parodą pagal turinį sudarė seniausi bažnytiniai dokumentai, dokumentai, kurie atspindi ir pristato geografinius ir kultūros objektus, medžiaga, skirta Zarasų krašto žmonėms, stendai, skirti kalbininko profesoriaus Kazimiero Būgos paveldui. Atskirą dalį sudarė Vilniaus universiteto studentų diplominiai darbai apie Zarasų kraštą. Šią dalį galima pavadinti „Zarasų kraštas studentų akimis“. Valentina Karpova-Čelkienė plačiau apžvelgė bažnytinius bei senuosius dokumentus, ragindama atkreipti dėmesį į dokumentuose užfiksuotus faktus.

Profesorius Rimvydas Laužikas skaitė paskaitą apie tai, ką valgė Vilniaus universiteto jėzuitai XVIII amžiuje, remdamasis tikru rutinos dokumentu – Vilniaus jėzuitų kolegijos 1710–1723 m. dienoraščiu. Dienoraštį rašė skirtingi autoriai, tad vieni daugiau dėmesio kreipė akademiniam ar dvasiniam gyvenimui, o kiti žemiškajai – taip pat ir kulinarinei – jo pusei. Profesorius papasakojo, kad gastronomijos istorija, taip vadinama kasdienybės istorija, ilgai buvo išstumta iš tyrimų lauko, ilgą laiką buvo tik ta rimtoji istorija apie politikus, didžius valdovus, karo mūšius. Dabar gastranomija irgi yra tyrimų laukas. Pasak profesoriaus, mes visi suvokiame, kiek svarbus mūsų gyvenime yra maistas. Kai kalbame apie paveldą, šnekame apie dailę, literatūrą, architektūrą, muziką ar daugybę kitų kultūros reiškinių, suprantame, kad dalį sukūrėme mes patys, dalį priėmėme ir mums patiko, nors buvo sukurta kitur. Tačiau kai kalbame apie maistą, ieškome tokio tikro lietuviško grynumo ir kas lieka? Ogi tai, kad mes neturime lietuviškos gastronomijos.

Kultūrą veikia dvi jėgos – du procesai vadinami paraleliniais išradimais arba difuzija. Paraleliniai išradimai yra dalykai, kurių mes nežinome, kas, kur ir kada atrado, pvz.: kas iškepė 1-ajį blyną, kas pirmasis išvirė alaus. Daugybė dalykų aplink mus, kurie neturi atradėjų, o difuzija yra kaip akmenukas, įmestas į tvenkinį, kuris sklinda ratilais į visas puses.

Bet mes tiksliai žinome kaip atsirado gotika, barokas ir kiti dalykai. Kalbant apie baroko epochos patiekalus – jie atkeliavo iki mūsų, mes juos perdirbome, valgome ir tai darome daugiau nei šimtą metų. Tai yra mūsų paveldo dalis, lygiai taip pat kaip mūsų architektūros, dailės paveldas. Lietuvos gastronominis paveldas sudarytas iš labai daug įvairių sluoksnių. Profesorius papasakojo, kaip gastronomija perimama iš kitų šalių. Patiekalai lėtai per socialinius sluoksnius juda žemyn nuo valdovo iki valstiečio virtuvės. Rimvydas Laužikas yra šalininkas tokio evoliucinio požiūrio – juk virtuvės nuolat kinta. Niekada nebuvo lietuvių virtuvė statiška, ji nuolat keičiasi ir dabar. „Tai gyvas procesas”, – teigė profesorius.

Dabar virtuvė tapusi didele turizmo industrijos dalimi, ir tai yra vienas iš faktorių, kuris saugo jos autentiškumą. Niekam neįdomu važiuoti į Lietuvą valgyti itališkų ar prancūziškų patiekalų, todėl  mes turime sukonstruot ir išlaikyti kažkokią virtuvę, kuri vadintųsi lietuviška.

Saulutė Pelekienė, Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja