Minint vasario 16-ąją ir poeto Antano Miškinio 120-ąsias gimimo metines

Šventiniame Vasario 16-osios koncerte, Zarasų kultūros centre, Viešosios bibliotekos teatro „Juodai baltas” literatūrinė kompozicija leido artimiau pažinti poetą Antaną Miškinį ir pajausti Zarasų gyvenimo pulsą prieš šimtą metų. Dėkojame režisierei Gražinai Karlaitei ir teatro grupės aktoriams už nuoširdų poeto Antano Miškinio kūrybos įprasminimą, minint jo 120-ąsias gimimo metines ir švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Kiekvieno Tėvynės sąvoka prasideda nuo pirmojo žingsnio, nuo pirmojo tako, kuris veda tėviškės keliu Valstybės link. Nė vieną įžymų žmogų tėviškės kelias išvedė ginti, saugoti ir kurti laisvą Lietuvą. Kelias į Zarasus liudija apie kilnius ir šviesius žmones, kurie meilę gimtinei išsaugojo savo širdyje per okupaciją, tremtį, pokario kovas už laisvę. Vienas iš jų buvo poetas, rašytojas, publicistas Antanas Miškinis. Miškiniui buvo artimas Zarasų kraštas, čia ne tik mokėsi Zarasų progimnazijoje, bet ir išbraidžiojo takus ir kelius. Puikiai pažino šio krašto žmones ir atsiminimų knygoje „Žaliaduonių gegužė” aprašė jų likimus, savitą sąmojį, tarpusavio santykius ir gražią meilę. 

Modernus Nepriklausomos Lietuvos poetas buvo valstietiškos kultūros gerbėjas, kilęs iš Juknėnų kaimo, netoli Zarasų, savo gimtinę mylėjo nepaprastai: bendravo su jaunimu ir senimu, mokėjo daugybę dainų, buvo šnekorius ir pasakorius kaip ir jo kaimo žmonės. Miškinis – impulsyvi, laisva, šilta asmenybė – nemėgo atstumo, aukštumos, atokumo. Pirmam prieiti, pašnekinti, pasisveikinti – spontaniškas poeto veiksmas. Mėgo ir žemai nusilenkti, ir su ubagu ant griovio krašto pasėdėti, ir kerdžių užkalbinti, ranką sodiečiui paduoti; mokėjo šmaikščiai pamėgdžioti gretimų kaimų tarmės niuansus. Bendraudamas, dainuodamas su kaimo jaunimu dainas, Miškinis telkė kaimą, ugdė pasididžiavimą juo.

Kviečiame skaityti A. Miškinio kūrybą. Knygas rasite Zarasų viešojoje bibliotekoje.