Žemyninės kopos Dzūkijoje: mokslinių faktų ir dezinformacijos kova

Pastaruoju metu viešoje erdvėje pasirodantys straipsniai, kuriuose apstu netikslios arba tikrovės neatitinkančios informacijos, sudaro įspūdį, kad žemyninių kopų atvėrimas Dzūkijos nacionaliniame parke yra grįstas savivale ir asmenine nauda. Tačiau pakanka pakalbinti gamtosaugos ekspertus ar krašto istoriją pamenančius vietinius gamtininkus tam, kad būtų galima įsitikinti – visuomenės nerimas ar apsimestinis susirūpinimas mišku turi mažai bendro su siekiu saugoti gamtą.

Šių metų sausį palei Marcinkonių-Varėnos kelią, ruošiant atverti žemynines kopas, buvo iškirstas 12,8 ha miško plotas. Šis darbų etapas kai kuriems sukėlė pasipiktinimą – imta kompromituoti gamtosaugininkų darbą, kelti abejones gamtos saugojimo darbų reikalingumu, kurti sąsajas su visiškai nesusijusiais faktais. Tokiu būdu ne tik klaidinama visuomenė, bet ir kuriama priešprieša tarp gamtosaugininkų, miškininkų ir vietos bendruomenių.

Visgi ekspertai primena, kad vykdomas žemyninių kopų atvėrimas – gerokai iš anksto suplanuota gamtotvarkos priemonė, kuri leis padidinti biologinę įvairovę ir atkurti nykstančių augalų bei gyvūnų rūšis.

Kodėl svarbu formuoti atviras buveines?

„Natūralių atvirų buveinių, kuriose nebūtų medžių, likę labai mažai. Daugumą atvirų plotų užima dirbami laukai arba kultūrinės pievos ir ganyklos. Atvirose natūraliose buveinėse, tokiose kaip natūralios pievos, smėlynai ar žemapelkės, telkiasi pati įvairiausia biologinė įvairovė. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl imtasi atverti žemynines kopas – grąžinti bent nedidelę dalį smėlynų buveinių pietų Lietuvoje, kokios jos buvo prieš pusę amžiaus ar šiek tiek daugiau“, – sakė Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Zigmantas Gudžinskas.

Pasak jo, pokariu buvo įprasta žemę, kuri netinka žemės ūkiui, apsodinti mišku. Panašios nuomonės laikomasi ir dabar. „Miškas, žinoma, yra gerai, bet turi likti vietos ir kitai biologinei įvairovei, kuriai miškai – visiškai netinkamos buveinės. Kitu atveju, augalų, gyvūnų ir ypač – vabzdžių rūšys, kuriems reikalingos visiškai atviros buveinės su smėliu, išnyksta. Reikia pažymėti, kad natūraliai tokių buveinių susidaro labai mažai“, – teigė pašnekovas.

Z. Gudžinskui antrino ir ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko botanikas dr. Mindaugas Lapelė, sakydamas, kad įgyvendinamais pokyčiais siekiama ne tik apsaugoti nykstančias rūšis, bet ir sudaryti galimybę gyventojams pažinti Lietuvos kraštovaizdį ir biologinę įvairovę. „Nacionalinio parko teritorijoje yra keturi geomorfologiniai draustiniai, skirti būtent išsaugoti žemynines kopas. Kiekviename jų kopos yra skirtingos, bet jos visos užklotos miško – jų grožio nematyti. Pokyčiai įgyvendinami tiek dėl gamtosauginių, tiek dėl kraštovaizdžio eksponavimo priežasčių – tai leis keliaujantiems atrasti savitą šio krašto grožį“.

Planas pokyčiams patvirtintas dar 2016-aisiais

Diskusijose apie šių pokyčių priežastis ir reikalingumą neretai paminimas ir finansinės naudos projekto įgyvendintojams naratyvas. M. Lapelė pabrėžė, kad leisdamiesi į diskusijas dėl detalių – šiuo atveju dėl atvirų žemyninių kopų atkūrimo Dzūkijoje – dažnai pamirštame bendrą „Natura 2000“ tinklo visumą. Jo tikslas būtent ir yra išsaugoti, palaikyti arba atkurti retas arba nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis bei jų buveines. „Šiuo projektu Lietuva gavo didžiules galimybes paspartinti numatytus procesus ir atlikti juos žymiai kokybiškiau“, – sakė jis.

Pašnekovas priminė, kad Dzūkijos nacionaliniame parke plyti didžiausias žemyninių kopų masyvas visoje Lietuvoje, o dalies jo kopų atvėrimas buvo įrašytas dar 2016 m. patvirtintame, su visuomene ir atsakingomis institucijomis suderintame Dzūkijos nacionalinio parko tvarkymo plane. Antrą kartą derinimas vyko rengiant Valstybinės miškų urėdijos Druskininkų ir Varėnos padalinių vidinės miškotvarkos projektus 2022 metų gale. Į juos buvo įtraukti ir Dainavos girios dalies (Marcinkonių, Drevių Kampo ir Užuožerio miškų) gamtotvarkos plano sprendiniai, kuriuos rengiant įsijungė patyrę mokslininkai iš Vytauto Didžiojo universiteto. Šis planas tapo Miškotvarkos projekto, pagal kurį vykdyti kirtimai, dalimi.

M. Lapelės teigimu, saugoma teritorija negali būti prilyginta eilinei urėdijai: „Kaip kad klausia tie miškininkai – ar nebus daugiau žalos negu naudos? Bet tai negali būti vertinama tiesiog pagal pragmatišką požiūrį – auginamos medienos kiekį. Įvažiavus į nacionalinį parką turi jaustis, kad jau įvažiavai į kitokią teritoriją. Saugoma teritorija, visų pirma, gamtai, ne tik medienai“.

Ilgamečiam Dzūkijos nacionalinio parko botanikui pritarė ir Z. Gudžinskas. Jo teigimu, „Miškai iš tikrųjų yra labai svarbūs. Tačiau plantacinio pobūdžio miškai, įveisti prieš kelis dešimtmečius, biologinės įvairovės apsaugos požiūriu yra daug mažiau vertingi negu seni natūralūs miškai. Be to, tokių sodintų miškų Dzūkijoje didžiuliai plotai, o bemiškių kopų nebelikę. Taigi visos žemės apsodinti vien mišku negalime – miškas palaiko vienokią biologinę įvairovę, o atviros vietos visiškai kitokią. Be to, joks miškas negali atstoti nei smėlynų, nei kitų atvirų buveinių. Dzūkijoje atviros buveinės egzistavo tūkstantmečius ir jas palaikyti, manau, yra taip pat svarbu kaip ir bet kurias kitas unikalias buveines“.

Atvers žemynines kopas. O kas toliau?

Žemyninių kopų atvėrimas kelia įvairių klausimų ir vietiniams gyventojams. Vienas iš jų – ar atveriamoms kopoms reikės specialios priežiūros? Pasak M. Lapelės, atvėrus kopas, bus išbandomi įvairūs metodai jų būklei palaikyti, pavyzdžiui, kontroliuojamas deginimas ir paklotės pašalinimas. Priemonės, kurios pasiteisins, bus taikomos ne tik šiose vietose, bet ir kitų atvirų buveinių tvarkymui ir palaikymui. „Nuo 2005 m., kai žemyninė kopa buvo atidengta Čepkelių rezervate, ten kasmet darome talkas. Tokiu būdu galime užtikrinti, buveinių tinkamumą atsikūrusioms ir beatsikuriančioms rūšims“.

Pasak Z. Gudžinsko, visoms atviroms buveinėms reikia priežiūros, tačiau iš anksto sunku tiksliai numatyti, kas kiek laiko ir kokius darbus gali reikėti atlikti. „Sunku prognozuoti, nes tai priklauso nuo daugybės veiksnių – kritulių kiekio, vėjo intensyvumo, gyvūnų veiklos. Tai yra veiksnių kompleksas, kuris gali lemti vienokius arba kitokius atvertų smėlynų buveinių pokyčius arba jų raidą. Svarbiausia tai yra tai, kad tos atviros kopos buvo būdingos šiam regionui ir jos yra regiono gamtos ypatybė ir vertybė“.

Prakalbus apie žemyninių kopų atvėrimą taip pat neretai galima išgirsti baiminimąsi dėl neva teritorijoje pradėsiančių plisti invazinių augalų. Visgi, Z. Gudžinsko teigimu, šiose smėlynų buveinėse atsirasti invazinių rūšių gali yra lygiai taip pat, kaip bet kurioje kitoje kitose vietovėje: „Tai priklauso nuo žmonių veiklos ir sąmoningumo. Jeigu miške bus verčiamos buitinės atliekos – ypač iš sodų ir gėlynų – atsiras ir invazinių rūšių. Galiausiai, net jeigu ir atsiras viena kita svetimžemė ar invazinė rūšis – bus galima imtis priemonių ir jas naikinti. Smėlynuose invazinių rūšių keliama grėsmė yra nedidelė problema palyginus su sulauksima atveriamų žemyninių kopų nauda“.

Galiausiai žmonės nepritarimą išreiškia argumentuodami tuo, kad nenori susidurti su atviras vietoves lydinčiais reiškiniais, pavyzdžiui, smėlio pustymu. „Mes negalime grįžti į XIX amžiaus pabaigą ar XX amžiaus pradžią. Jono Miškinio knygoje „Manoji Dzūkija“ yra skyrelis pavadinimu „Marcinkonių Sahara“. Anuomet šiame krašte papūtus vėjui smėlio buvo pilna visur – ir rūbuose, ir maiste, ir kur tik nori. Tačiau mes į tą laikmetį niekaip nebesugrįšime. Negalime atkurti to, kas buvo prieš šimtmetį ar anksčiau, nebegalime atkurti tuo metu vykusių procesų. Tačiau galime sukurti atviras buveines“, – sakė M. Lapelė.