Žirafa bibliotekoje arba susitikimas su K. Kasparavičiumi
Vieną apsiniaukusią lapkričio popietę į ,,Židinio“ (Nemuno g. 76, Panevėžys) biblioteką rinkosi linksmai laiką praleisti nusiteikę pradinukai. O ir proga buvo neeilinė – bibliotekoje svečiavosi pasaulinio garso knygų vaikams kūrėjas, dailininkas, vaikų knygų iliustratorius Kęstutis Kasparavičius.
Toks talentingas, tačiau be galo paprastas ir linksmas dėdė su ūsais, kuklinosi, tad jį pristatė bibliotekininkė L. Kučinskienė: „menininko darbai džiugina įvairiausių – Europos, Azijos, Amerikos – pasaulio žemynų vaikus. Jis yra iliustravęs per šešiasdešimt knygų, iš jų penkiolika savo. Dailininkas yra pelnęs gausybę nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų – visų jo nuopelnų nė neišvardysi“.
Susitikimo metu, nestokodamas humoro, K. Kasparavičius pasakojo susirinkusiems apie tai, kaip ėmė piešti, kaip gimsta pirmosios knygos. Smalsūs, aktyvūs „Nevėžio“, „Vyturio“ ir „Saulėtekio“ mokyklų vaikai atidžiai klausėsi dailininko pasakojimo.
Tikriausiai nedaugelis žinojo faktą, jog svečias augo apleistame dvare, kurio viename gale tėvai įkūrė mokyklą, kitame patys gyveno, o už sienos laikė … karvę! „Pirmą klasę lankiau pas tėtį, antrą pas mamą, trečią jau Vilniuje“ – prisiminė jis.
Buvo įdomu sužinoti žinomo rašytojo ir vaikų literatūros iliustruotojo kelią į pripažinimą. Vienuolika metų K. Kasparavičius mokėsi muzikos ir choro dirigavimo. Tačiau suprato, jog dirigentu būti nenori, tad įstojo į dailės akademiją mokytis dizaino. Menininkas niekuomet negalvojo, kad taps vaikų rašytoju. Tačiau 2002 m., Taivane įvykus žemės drebėjimui, vienas leidėjas sugalvojo išleisti knygą nukentėjusiems vaikams paremti. Šiam kilniam tikslui buvo sukviesti dailininkai iš viso pasaulio, tarp jų ir K. Kasparavičius. Jam teko ne tik iliustruoti vieną puslapį, tačiau ir ką nors parašyti. Taip gimė pirmoji dailininko istorija „Čiulbantis žmogus arba giesmininkas“, kurią autorius perskaitė ir renginyje dalyvavusiems pradinukams.
K. Kasparavičius mokiniams rodė, ir net leido patiems pačiupinėti savo iliustracijų nespalvotus eskizus, akvarele nutapytus originalus, ir tuos pačius vaizdus jau atsidūrusius knygose. Taip vaikai galėjo susipažinti su visa iliustracijų kūrimo proceso eiga, sužinoti, kaip gimsta spalvingi ir nuotaikingi vaikiškų knygų personažai.
Svečias taip pat demonstravo savo teptukus: didįjį teptuką iš voverės uodegos, skirtą liejimui, pagrindinį, kuriuo piešiamos detalės, ir mažiausiąjį – sabalo kailio, pasak rašytojo, naudojamą „herojų gyvybės įkvėpimui“. K. Kasparavičius prasitarė, jog „kai nesiseka, jis ima ir pakutena teptuku sau skruostą, iškart pagerėja <…> tad net ir ne dailininkui verta tokį įsigyti“. Vaikai turėjo progą išbandyti menininko darbo įrankių švelnumą ir atspėti, iš kokių gyvūnų kailio jie pagaminti.
Menininkas pasakojo, jog vienu metu rašo net 6-10 knygų. Tiesa, vienos gal tik koks sakinys užrašytas, kitos – pavadinimas, trečios – pabaiga… K. Kasparavičius pradžiugino vaikus, prasitaręs, jog nauja knyga – „Drebantis riteris“ jau pakeliui.
Dar daug kitų piešimo bei rašymo gudrybių buvo atskleista renginio metu.
Mokiniai uždavinėjo įvairiausius nerimtus ir rimtus klausimus, į kuriuos K. Kasparavičius stengėsi atsakyti: „kiek jums metų?”, „kas jus įkvepia?”, „kodėl nerašote suaugusiems“, „kas sunkiau – sugalvoti istoriją ar ją nupiešti“ – ir dar daug visokių klausimų kilo vaikų galvose.
Antroje renginio dalyje visi nutarė ant popieriaus lapo perkelti vieną Kęstučio knygose aprašytą herojų. Šįkart dailininkas pasirinko vieną personažą (tiksliau sakant – personažę) – elegantišką žirafą iš knygelės „Kiškis Morkus Didysis“.
Sutūpus ant bibliotekos grindų, dailininkas dideliame popieriaus lape pradėjo piešti. Pamažu ėmė ryškėti žirafos kontūrai: iš pradžių keturios poros elegantiškų batelių, dailios kojos, marga suknelė… O po to pamatėme ir visą žirafą, kurią margino ir spalvino susirinkę vaikai.
Besidarbuodamas, Kęstutis pasakojo vaikams, jog piešti žirafas ėmė per susitikimus. „Viskas prasidėjo nuo vos 6 centimetrų žirafos eskizo knygai. Vėliau buvo nupiešti didesni eskizai – 20-ies, 35-ių centimetrų… Pamažu žirafa vis augo ir augo, kol pasiekė – 2-jų, 3-jų ir net 7-ių metrų aukštį“. Ilgiausia iki šiol Kęstučio piešta žirafa siekia net 9-is metrus.
Vaikų emocijos liejosi per kraštus. Darbo gausiam pradinukų būriui netrūko – vieni spalvino ilgakaklės kailį, kiti – suknelę ar batelius, treti – septynias poras karolių, auskarus, rankinę, skrybėlaitę…
Rezultatas nenuvylė nei dailininko, nei moksleivių, nei juolab darbuotojų. Dabar biblioteką puošia daugiau nei dviejų metrų ūgio žirafa, pavadinta Izabelos Židinytės II-osios vardu, likusi atminčiai po šio šilto ir smagaus susitikimo.
