Turbūt sunkiai rastume žmogų, kuris suabejotų, jog klimato kaita ir aplinkos tarša yra rimta ir neatidėliotina žmonijos problema, nes kai pajusime akivaizdžias pasekmes, ją spręsti gali būti per vėlu. Gamtos kataklizmai, nebūdingi temperatūrų svyravimai, iki šiol neregėti aplinkos reiškiniai tik patvirtina sparčius klimato pokyčius ir mokslininkų prognozes. Ir niekas kitas taip gerai nesupranta kovos su klimato kaita svarbos, kaip žemę dirbantis žmogus.
Itin jautriai į klimato kaitą jau reaguoja Lietuvos žemės ūkis, kai tenka gelbėtis nuo iki šiol neregėtų kaitrų, sausrų ar nebūdingų liūčių sezonų. Pastebime augmenijos ir gyvūnijos rūšių pokyčius Lietuvoje. Mūsų vaikai ir dar kitos kartos jau gali būti nebepajėgios susidoroti su klimato kaitos rezultatais.
Praėjusią savaitę Europos Komisija paskelbė svarbią į žemės ūkį orientuotą strategiją „Nuo lauko iki stalo“. Strategija turėtų tapti Europos „žaliojo susitarimo“ pagrindu. Siekiama, kad perėjimas prie tvarios maisto sistemos duotų naudos aplinkai, sveikatai ir visuomenei, sukurtų ekonominę naudą.
COVID-19 pandemija atskleidė, kaip svarbu, kad kiekviena valstybė narė bet kokiomis aplinkybėmis galėtų apsirūpinti savarankiškai maistu. Tačiau maisto gamyba vis dar išlieka vienu iš klimato pokyčių ir aplinkos taršos šaltinių.
Strategija „Nuo lauko iki stalo“ norima pasiekti, kad maisto grandinė, apimanti maisto gamybą, gabenimą, paskirstymą, prekybą ir vartojimą, turėtų neutralų ar netgi teigiamą poveikį aplinkai. Taip pat norima užtikrinti maisto saugumą ir visuomenės sveikatą, kad kiekvienam europiečiui būtų prieinama pakankamai maistingo, tvaraus, saugaus maisto.
Siekiama palengvinti perėjimą prie tvaresnio ūkininkavimo, kad ūkininkai išnaudotų galimybes sumažinti galvijų metano išmetimą, kad plėtotų atsinaujinančią energetiką, investuodami į biodujų gamybą. Numatoma skatinti saugių, alternatyvių derliaus apsaugos nuo kenkėjų ir ligų būdų naudojimą. Europos Komisija siūlo patikimiau ir išsamiau rinkti pesticidų naudojimo statistikos duomenis. Taip pat iškeliamas tikslas išlaikyti dirvožemio derlingumą, toliau skatinti ekologinį ūkininkavimą, kad iki 2030 m. bent 25 proc. ES žemės ūkio naudmenų būtų naudojama ekologiniams ūkiams. Siekiama mažinti maisto produktų sąlytį su cheminėmis medžiagomis, skatinti saugius, tvarius, ekologiškus pakavimo sprendimus.
Strategijoje taip pat numatoma formuoti tvaresnius bei sveikesnius europiečių vartojimo įpročius, skatinti didesnį daržovių ir vaisių vartojimą, ekologiškos produkcijos pasirinkimą.
Remiantis „Horizon Europe“ programa, siūloma išleisti 10 milijardų eurų su maistu ir gamtiniais ištekliais susijusiems moksliniams tyrimams ir naujovėms, skaitmeninių technologijų kūrimui žemės ūkiui ir pan. Siekiama sumažinti ES indėlį į visuotinį miškų naikinimą, mažinant netvarių produktų (tokių kaip soja, palmių aliejus ir pan.) pateikimą į ES rinką.
Didžiuojuosi, kad esu Europos Sąjungos pilietis, kuri yra kovos su klimato kaita, maisto saugumo bei kokybės lyderė. Ir mums tikrai dar yra kur patobulėti. BET… Turime žiūrėti dar toliau – strategija „Nuo lauko iki stalo“ labai ambicinga, tačiau perėjimas prie išsikeltų tikslų turi būti itin išmintingas ir subalansuotas.
Kol esame Pasaulio prekybos organizacijos dalimi ir dalyvaujame pasaulinėje prekybos sistemoje, mes įsileidžiame į ES prekes, kurių gamybos standartams neturime tokios įtakos, kokią galime daryti ES vidaus gamintojams. Tad reikia labai gerai įvertinti, ar ES priimamos strategijos neatsisuks prieš mūsų gamintojus ir mus pačius, vartotojus. Dar labiau sugriežtinus, o tai reiškia – dar pabranginus ir taip jau griežčiausius bei brangiausius pasaulyje gamybos standartus, ne taip stipriai ekonomiškai išsivysčiusių ES šalių gamintojai greičiausiai galutinai pralaimėtų konkurencinėje kovoje su atvežtine produkcija iš trečiųjų šalių (o ši kova jau ir dabar pakankamai sudėtinga). Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, taip jau yra nutikę ne su vienu produktu, pavyzdžiui, su kinišku medumi. Jei mūsų ūkininkai turės laikytis dar daugiau sudėtingų ir brangių reikalavimų, vartotojai tikriausiai neretai pasirinks šalia jų produkcijos ant lentynos stovinčius keliskart pigesnius produktus.
Įgyvendinant strategiją labai svarbu užtikrinti galimybes reikalavimų laikytis ir smulkiesiems ūkininkams, nes kuo griežtesni reikalavimai, tuo sunkiau juos įgyvendinti būtent smulkiam ūkiui. Europos Sąjungoje siekiama išsaugoti šeimos ūkio modelį, tačiau, tikėtina, kad būtent nedideliems ūkiams prie griežtesnių reikalavimų prisitaikyti būtų sunkiausia.
Turiu pabrėžti, kad strategija „Nuo lauko iki stalo“ nėra teisės aktas, ji kol kas nereiškia šalims jokių naujų įsipareigojimų. Strategiją galima pavadinti ilgalaike vizija, įsivaizdavimu, kokios ateities mes norime. Džiaugiuosi dėl strategijoje išdėstytų ambicingų siekių. Kitas žingsnis – valstybėms narėms susitarti dėl išmintingų, realistiškų jos įgyvendinimo būdų, su adekvačiu visų iniciatyvų, gulsiančių ant ūkininkų pečių, finansavimu.
Prieš įgyvendinant naujas strategijas dar turime išspręsti įsisenėjusias „skolas“ – ES privalo tesėti pažadus, t. y., suvienodinti tiesiogines išmokas žemdirbiams. Esant tokioms nesąžiningoms sąlygoms, kai vienų šalių žemdirbiai iš ES gauna keliskart mažesnes išmokas nei kitose šalyse, nauji reikalavimai gali atnešti ne norimus rezultatus, o tik gerokai sumažinti kai kurių valstybių, kartu ir bendrai visos ES konkurencines galimybes. Svarbus vaidmuo įgyvendinant šią strategiją teks ir Europos Parlamentui – tad jame atstovausiu Jūsų interesams ir dėsiu visas pastangas, kad:
– Pirmiausia būtų išspręsti tiesioginių išmokų suvienodinimo, pieno rinkos reguliavimo klausimai;
– Bendrajai žemės ūkio politikai būtų užtikrintas adekvatus finansavimas, kad galėtume sėkmingai įgyvendinti ne tik maisto užtikrinimo, bet ir klimato kaitos bei aplinkos apsaugos tikslus.
Į visų su žemės ūkio politika ir naujais reikalavimais susijusių sprendimų derinimą ir priėmimą turi būti įtraukta ir ūkininkų bendruomenė, nes kas, jei ne patys žemdirbiai yra geriausi žemės ūkio ekspertai..? Tad kviečiu Lietuvos ūkininkus ir toliau palaikyti mūsų intensyvų ir sėkmingą bendradarbiavimą.
Bronis Ropė yra Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys
Užsk. Nr. BR-10
