Jei mėgstate minti sudėtingas mįsles ir ieškoti siūlo galo, kurį sučiupus pavyktų žingsnis po žingsnio išnarplioti net sudėtingiausią istoriją – detektyvinė literatūra kaip tik jums!
Šis žanras leis jums pasijusti tikru sekliu ir kartu su bene svarbiausiu knygos veikėju – detektyvu – ištirti ir išaiškinti net painiausias istorijas. Skaitydami nejučia (ar sąmoningai) kelsite hipotezes apie tai, kas galėtų būti nusikaltėlis ir kokie jo motyvai, kurios detalės yra svarbios jo paieškai ir identifikavimui ir kurios klaidinančios, o vis iškylančios naujos užuominos, įvairiapusiškai atskleisti veikėjai ir netikėti siužeto vingiai neleis taip lengvai knygos padėti į šalį.
Nieko keista, kad detektyvinės knygos populiarios visame pasaulyje. Rašytoja Cristelle Comby1 svarstydama, kas lemia tokį didelį skaitytojų susidomėjimą detektyvine literatūra, sieja tai su natūraliu žmogaus polinkiu spręsti iškylančius uždavinius ir teigia, kad norą skaityti detektyvus dar labiau stiprina jų savybė sužadinti vaizduotę, sudominti, sukelti natūralų ir mums visiems būdingą smalsumą, kuris patenkinamas sužinojus, kuo pasakojimas baigiasi. Ir nors detektyvinės knygos iš skaitytojo nereikalauja intensyvios intelektinės ar emocinės veiklos, jos, nereikalaudamos ir per didelio įsitraukimo, leidžia paprasčiausiai atsipalaiduoti, išsivaduoti iš baimių ir rūpesčių, atitrūkti nuo stresinių kasdienio gyvenimo situacijų ir tuo, matyt, skaitytojui yra patrauklios.
Detektyvinė literatūra nėra nauja. Jai būdingų bruožų randama jau Tūkstančio ir vienos nakties pasakose, o pirmuoju moderniu detektyviniu pasakojimu laikoma E. A. Po novelė „Žmogžudystė Morgo gatvėje“, išspausdinta laikraštyje Graham’s Lady’s and Gentleman’s Magazine, 1841 metais. IXX a. išleisti ir pirmieji detektyviniai romanai: Wilkie Collins „Mėnulio akmuo“ (1868 m.), anoniminio autoriaus The Notting Hill Mystery (1862–1863 m.), yra manančių, kad pirmuoju detektyviniu romanu galima laikyti Voltero „Zadigą, arba Likimą“ (1748 m.) ar Čarlzo Dikenso Bleak House (1853 m.).2 Vėliau pasirodė vienas žymiausių pasakojimų apie talentingąjį seklį Šerloką Holmsą ir jo bendražygį daktarą Vatsoną, kurį sukūrė A. K. Doilis, taip pat Agatos Kristi istorijos apie nepaprastai stipria nuojauta pasižymintį detektyvą Erkiulį Puaro ar iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią, bet akylą žvilgsnį turinčią Mis Marpl. Ir tai tik keli žymesni detektyvinių knygų veikėjai…
Jeigu panagrinėtume, kokia yra detektyvinės knygos struktūra, pastebėtume pasikartojančius elementus. Encyclopaedia Britannica3 pateikia kelis pagrindinius bruožus, be kurių retas detektyvinis pasakojimas išsiverčia. Visų pirma, skaitydami sužinome, kad įvykdytas mįslingas, iš pažiūros nepriekaištingai apgalvotas nusikaltimas, taip pat iškyla įtariamasis, apie kurio kaltę byloja netiesioginiai įrodymai, paprastai neapsieinama ir be trumparegiškų, aplaidžiai dirbančių policijos pareigūnų bei įžvalgaus ir talentingo detektyvo, o visą pasakojimą vainikuoja stebinanti ir netikėta painios istorijos atomazga. Visa tai išties žada kvapą gniaužiantį siužetą. Susidomėjote?
Jei esate detektyvinės literatūros naujokas ir nežinote, nuo ko pradėti, arba atvirkščiai – galbūt šias knygas skaitote jau ilgą laiką ir tampa vis sunkiau atrasti dar neskaitytų – susipažinkite su žymesniais detektyvinės literatūros autoriais, galbūt atrasite ką nors įdomaus.
