Spalio 13 dien1ą (šeštadienį) Labanoro girioje organizuojamas visuotinis žygis. Renginio iniciatoriai kviečia visus, kam rūpi Lietuvos miškų išlikimo tema, jame dalyvauti. Labanoro klubo prezidentas Andrejus Gaidamavičius išsiuntė atskirą pakvietimą valdžios atstovams: Seimo nariams, europarlamentarams, merams, premjerui, AM ministrui.
Gerbiami Tautos išrinktieji,
Ateinantį šeštadienį, spalio 13 dieną, Labanore organizuojamas visuotinis žygis, skirtas Lietuvos piliečiams įvertinti realią padėtį mūsų miškuose ir saugomose teritorijose. Laukiame iki tūkstančio dalyvių iš visos šalies. Kaip rašė viena gydytoja iš Kauno: „Čia kaip Baltijos kelias – būtų gėda nedalyvauti!“.
Metai iš metų miškai didžiąja dalimi tarnavo medienos pramonei, pamirštant visuomeninius poreikius, nekalbant jau apie gamtosauginius. Metai iš metų miškuose kaupėsi plynės, kurios nespėdavo ataugti lyginant su tuo, kiek kasmet atsirasdavo naujų. Pagaliau miškų kraštovaizdis pasikeitė taip neatpažįstamai, kad to nebeįmanoma pridengti jokia statistika. Ir jau nebeįtikinsit nė vieno Lietuvos piliečio, kuris bent kartą per metus nuvažiuoja į kurią nors girią, kad padėtis miškuose gerėja.
Mes nenorime nieko apkaltinti dėl susiklosčiusios padėties, tiesiog konstatuojame faktą – visuomeniniai poreikiai miškams tapo kaip niekad dideli, nes per šiuos 28 metus gerokai pasikeitė ir pati visuomenė. Išaugo nauja karta, kuriems žodžiai „Miškas – ne vien mediena“ yra ne tik skambus šūkis, kartojamas iš tribūnų, bet ir prigimtinis poreikis.
Gyvenu Labanoro girioje jau 38 metus ir matau, kad dar niekad joje nebuvo tiek daug lankytojų, kiek pastaruoju metu. Žmonės plūsta čia ne tik vasarą, ilsėtis prie 300 girios ežerų, bet ir visais kitais metų laikais. Žmonės kaip niekad turi didelį poreikį pažinti gamtą, keliauti po Lietuvos gražiausias vietas, leisti laisvalaikį, sportuoti, pramogauti, gerinti fizinę ir dvasinę sveikatą natūralioje aplinkoje. Vien tik pas mane per praėjusius metus apsilankė 40 autobusų su moksleiviais iš visos Lietuvos, kuriems vedžiau įvairiausias edukacines programas gamtoje. Labanoro girioje daugėja kaimo turizmo sodybų, poilsio namų, kavinių, muziejų, rekreacinių objektų, daugėja renginių, daugėja turistų iš šalių, kur tokių natūralių miškų jau nelikę.
Viso to nebuvo anksčiau, tai nauja ir su tuo susiję nauji visuomeniniai poreikiai, kurie niekaip nesiderina su plynais miško kirtimais, ypač reprezentacinėse valstybės vietose – nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Todėl norint atliepti naujiems visuomenės poreikiams – nebeužteks vien techninių sprendimų, kuriuos ruošia Aplinkos ministro sudaryta darbo grupė. Bus reikalingi ir nauji politiniai sprendimai, nauja Lietuvos miškų vizija, naujas supratimas apie miškus, kaip apie vertybę, o ne paprastą gamtos išteklių. Šiandien miškai iškertami kaip tik tuo metu, kada tik pradeda duoti pačią didžiausią visuomeninę ir gamtosauginę vertę, kurią vargu ar medienos vertė nors kiek atperka.
Kiekviena Vyriausybė galėtų tik pavydėti tokio visuomenės aktyvumo, koks yra dabar, nes kiekviena Vyriausybė nuolat susiduria su didžiuliu spaudimu iš verslo pusės, siekiant kuo didesnio pelno iš gamtinių išteklių, o visuomenės atsvaros šiam spaudimui dažniausiai pritrūksta. Dabar ta atsvara yra ir prašome ja naudotis. Nors žiniasklaidoje dažnai esu pateikiamas kaip kertinė figūra visame šiame miško gynybos judėjime, iš tikrųjų tai yra netiesa. Šiame judėjime nėra lyderių, tik bendras visos tautos interesas.
Aš, savo ruožtu, tik darau tą patį, ką 20 metų dariau iki tol – ginu savo pirmosios profesijos (miškininko) garbę miškininkystės mokslo pradininko Lietuvoje prof.Povilo Matulionio žodžiais: „Mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų“. Šie žodžiai, pasakyti prieš šimtą metų, ne tik miškininką, bet ir kiekvieną žmogų moko pagarbos miškui, nesvarbu, kokios jis nuosavybės ar kategorijos. Deja, nors jau 28 metus gyvename laisvoje Lietuvoje, iki miškų Nepriklausomybė taip ir neatėjo. Miškai vis dar skirstomi kategorijomis, į ūkinius ir neūkinius, kas yra sovietinis reliktas ir kitose valstybėse to seniai nėra. Taip pat per pastaruosius 30 metų nebuvo sukurtas nė vienas naujas miško kirtimo būdas. Visi kirtimai, taikomi šiandien, yra sugalvoti sovietmečiu, kai dar nebuvo svarbūs nei visuomeniniai, nei gamtosauginiai poreikiai. Modernios yra tik miškų kirtimo mašinos, kurios miškus kerta kelis kartus greičiau nei anksčiau.
Kad mano šis ilgas laiškas nebūtų vien tuščias kalbėjimas, tikiuosi, kad ateinantį savaitgalį bent keletas iš jūsų galės atvykti į Labanorą ir viskuo įsitikinti savo akimis, galės pabendrauti su Lietuvos žmonėmis iš visų šalies kampelių ir paklausti, kokių miškų jie nori.
Žygiui renkamės nuo 10 val., startuojam 11 val. Renginys yra sankcionuotas, jam yra gautas Švenčionių raj. savivaldybės leidimas.
