liepos 15, 2018
Rasa Sakalauskienė
Lopaičiai – Žemaitiją su kosmosu siejanti bambagyslė?

Kuo toliau, tuo labiau Rietavo miškų urėdijos Tverų girininkijoje esanti spėjama Lopaičių šventvietė neduoda ramybės mokslininkams ir entuziastams tyrinėti Žemaitijos senovę. Kai kas jau tyčia ar ne apie Šventvietę kalbėdamas pamiršta pridėti žodį „spėjama“, o tai sukelia vis naujų ginčų.Neabejotina tik tai, kad šioje vietoje žmogus pridėjo ranką prie akmenų – patvariausios žiloje senovėje medžiagos norint ką nors įamžinti. Šią vasarą Lopaičiuose lankęsis Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Geologijos katedros vedėjas, profesorius Gediminas Motuza patvirtino kolegos geologo Antano Jaso kategorišką nuomonę, kad šiauriniame Aitralės upelio šlaite gulinčiame akmenyje iškaltas laivelio simbolis – žmogaus rankų darbas. 
Žinant spėjimą, kad toks pat simbolis iškastas ir pietiniame šlaite, o prie jo guli akmuo su natūraliai atsiradusia laivelio formos nuoskala, galima kalbėti ir apie atsitiktinumus, ir apie tikslingą žmogaus veiklą. Be to, ir šaltinio prie upelio iškrovos vieta taip pat yra tokios pat formos.

Šaltinio vagelės pasirodo iš vakarinio šlaito, todėl, anot Simono Daukanto, jų vanduo turi stebuklingų galių. Kvepia mistika, tačiau, regis, nieko mistiško čia nėra. Ultravioletiniai Saulės spinduliai turi baktericidinių savybių, o intensyviausi jie yra anksti pavasarį ir kasdien nuo dešimtos iki keturioliktos valandos net tada, kai dangus apsiniaukęs.

Kaip tik tuo metu jie šviečia į iš vakarinių šlaitų tekantį vandenį. Regis, prieš šimtmečius žmonės suvokė jų poveikį ir, matyt, ieškojo būtent tokių šaltinių kaip Lopaičiuose. Tai gali būti dar vienas argumentų, kodėl žemaičių protėviai kūrėsi prie Aitralės upelio.

Tiesa, šią vasarą paaiškėjo, kad upelio pavadinimas gali būti netikras. 1949 metais darytame miškotvarkos projekte dabartinės Rietavo miškų urėdijos Tverų girininkijoje per Lopaičius tekančios Aitros atkarpa vadinama Pilies vardu. Vadinasi, čia, ant Lopaičių piliakalnio buvo pilis, virė gyvenimas.Šis faktas niekam nekelia abejonių, tik verčia dar labiau ieškoti, koks gi gyvenimas čia buvo. Žvilgsniai vėl krypsta į kitame Pilies upelio krante esančią spėjamą šventvietę.

Tačiau, regis, ieškoti reikia ne tik čia… Verta pasižvalgyti ir ten, kur žmogaus akis dar nebuvo užkliuvusi…

Pradžia buvo Rietavo miškų urėdijoje

2002 metų gruodžio mėnesį archeologijos ekspertas Bronius Dakanis ataskaitoje apie tyrinėjimuas Tverų apylinkėse rašo: „…Tuometinį tankų Tverų apylinkių apgyvendinimą patvirtina ir Tveruose aptikti to laikotarpio bei panašaus laikmečio Pribitkos kapinynai (Tverai siejami su XIII a. II ketvirčio Žemaitijos kunigaikščiu Vykintu, kuris, kaip nurodo Ipatijaus metraštis, vadovavo žemaičių kariuomenei Saulės mūšyje 1236 m.). Be to, nustatyta, kad paties Lopaičių piliakalnio, vadinamo Pilimis, vakarinis šaltiniuotas šlaitas griūva į Aitralės (Pilies – E.B.) upelį. Sutvarkius želdinius piliakalnyje, reikėtų parengti jo šlaitų sutvarkymo projektą ir paruošti šią Žemaitijos ir Lietuvos istorijai svarbią vietą lankymui (nuo piliakalnio atsiveria įspūdingas vaizdas į mažai urbanizuotas Tverų apylinkes, leidžiančias suvokti šios vietos svarbą Žemaitijos gynybinėje sistemoje prieš Kryžiuočių ordiną, beje, labai primenančioje Vilniaus).“ …

Vos keliems mėnesiams praėjus po šio archeologo pasiūlymo, Rietavo miškų urėdija užsakė Lopaičių piliakalnio ir kelio jo link sutvarkymo projektą. Prasidėję darbai atvėrė tokius istorijos liudijimus, jog žado netekę mokslininkai tik aikčiojo ir ilgai nesiryžo prabilti apie spėjamus Lopaičių Šventvietę, dolmeną, žynių kapines ir kitus radinius. Tai ir buvo iki šiol neregėto susidomėjimo Vykinto laikų Žemaitija pradžia.Tačiau Šiaulių universiteto filosofijos katedros docentas daktaras Stasys Šimaitis sako, kad Rietavo miškų urėdijoje domėjimasis Lopaičiais prasidėjo tik Lietuvoje.

Bene dutūkstantaisiais metais Rusijoje išleistame paslaptingų pasaulio vietų („Zagadočnyje miesta mira“) atlase Lopaičiai dar neminimi. Anot S.Šimaičio, leidinys yra komercinis, tačiau jame pasinaudota tyrimų iš kosmoso Rusijoje rezultatais. Tad visai nenuostabu buvo išgirsti ir astromineralogo Petro Ilgevičiaus samprotavimus apie tai, kad Lopaičiai yra unikali, viena iš planetą su kosmosu jungianti vietų ir ja patyliukais domisi viso pasaulio mokslininkai, o gal net specialiosios tarnybos. P.Ilgevičius galvoje turi ne ką kitą, o šios vietos energetiką.

Tokie samprotavimai skamba lyg fantastika, tačiau atidžiau ir plačiau patyrinėjus, netikėjimą keičia susidomėjimas ir noras suvokti, kas aplink mus, mumyse…

Faktai

Už 7,5 kilometro į pietryčius nuo Lopaičių yra vėl daug ginčų keliantis Vembutų piliakalnis. Prie jo esančią kalvą „Alkos“ muziejaus Telšiuose direktorius Stasys Kasparavičius vadina Vykinto miestu ir randa argumentų savo nuomonei apginti.

Tai ir archeologiniai radiniai, ir akmuo su spėjamu iškaltu žmogaus (gal didžiojo žemaičių kunigaikščio Vykinto?) portretu, ir plika akimi matomi dirbtiniai žemės reljefo pakeitimai. Anot S.Kasparavičiaus, čia galėjęs būti Vykinto miestas turi puikią strateginę padėtį: nuo kalvos turėjo matytis ant daugelio aplinkinių piliakalnių uždegtų laužų dūmai – pranešimai apie pavojų. Iš Vykinto miesto juos pasiekti kariams reikėjo vos vienos dienos.

Už 7,5 kilometro į šiaurės rytus nuo Lopaičių yra Vismaldai, kurių akmenynas byloja apie prieš šimtmečius čia buvusią žmonių veiklą, gal net pagonių Šventvietę. Vienas akmuo iš Vismaldų guli „Alkos“ muziejaus kieme ir neabejotinai yra žmogaus rankomis tašytas.

Žemėlapyje Lopaičius sujungę su Vismaldais ir Vembutais bei pratęsę linijas iš šiaurės rytų į pietvakarius ir iš pietryčių į šiaurės vakarus, tiksliai ant linijų randame daug įdomių dalykų.

Už 7,5 kilometro į šiaurės vakarus nuo Lopaičių yra Laurynaičių miškas, kuriame ant Doubulio upelio kranto miške kėpso pavieniai ir krūsnimis akmenys. Visai šalia yra Kentrakalnis, kurį pamėgo lapės. Medžiotojai jas pjudo šunimis, kasa iš po žemės, šaudo, tačiau olų gausybė rodo, kad, nepaisydamos pavojaus, lapės kūrėsi čia. Lyg kažkokia žmogui nejaučiama energija jas trauktų į šitą vietą. Be to, Kentrakalnį puikiai žinantis Tverų girininkijos girininkas Jonas Rekašius mano, kad jis gali būti nenatūralios kilmės, mat jo šlaitai pernelyg statūs.

Už 7,5 kilometro į pietvakarius nuo Lopaičių, Eidininkuose, visai šalia Laukės upelio yra labai piliakalnį ar alkakalnį primenanti kalvelė, o ant jos – kapeliai, kuriems žmonės nuo senų senovės rinko vietas pagal jiems žinomus, o dabar jau tik spėjamus potyrius. Ši kalva savo šlaitais panaši į Kentrakalnį.

Tad apie Lopaičius susidaro tikslus 7,5 kilometro spindulio apskritimas. Be nuodugnių tyrinėjimų per drąsu būtų teigti jog Laurynaičiuose, Eidininkuose yra senovės žemaičių pėdsakų, tačiau vis dėlto galima manyti, kad apie Lopaičius aiškėja linijų ir jų susikirtimų sistema.

Matyt, protėvių paliktų ženklų reikėtų ieškoti kas 7,5 kilometro ir keliauti linijomis tolyn. Bet klupinėjimo laukais, miškais, raistais norą nustelbia kiti pastebėjimai. Už 37,5 kilometro nuo Lopaičių vėlgi ant tų pačių linijų šiaurės rytuose yra Paunšvystė, pietryčiuose – Kražiai, pietvakariuose – Pakisys, šiaurės vakaruose – Pakutuvėnai.

Paunšvystė Telšių rajone vėlgi garsi akmenynu. Jame yra ir neabejotinai žmogaus rankomis apdirbtų riedulių, o gal net sudėliotų kol kas nesuprantamomis linijomis, yra ir šventą vietą žyminti koplyčia. O nuo kalvos viršūnės į šiaurę matosi Latvijos miškai, į pietus – Šatrija. Tokias tolumas retai kur pamatysi net Žemaitijoje.

Kražiai pačių krikščionių dvasininkų teigimu garsėjo pagonių šventviete, kuriai nustelbti buvo pastatyta pirmoji bažnyčia Žemaitijoje.

Be to telšiškis Petras Kentra pasakojo, kad statybininkai į vakarus nuo kalvos, ant kurios tebėra Vytauto bažnyčios liekanos, buvo aptikę akmenimis grįstą aikštelę. Tai labai panašu į Lopaičius, kuriuose taip pat į vakarus nuo spėjamos žemaičių pagonių observatorijos irgi yra dabar jau žemėmis užklota akmeninė aikštelė. Čia, vienintelėje vietoje, taip ir neprigijo bene prieš keturiasdešimt metų sodinti medžiai.

Prie Pakisio piliakalnio Šilalės rajone tebeguli Aukuro akmeniu vadinamas riedulys. Jo vardas byloja apie ir čia buvusią šventvietę.

Plungės rajone, Pakutuvėnuose, šalia Minijos upės stūkso vieniša bažnyčia, šalia jos – kapinaitės. Broliai pranciškonai čia įsteigė visoje Lietuvoje žinomą reabilitacijos centrą buvusiems alkoholikams ir narkomanams. Jie tikina čia jaučią ypatingą, gal net iš žemės sklindančią energiją, padedančią jiems atsispirti pagundoms, gyventi tikrą gyvenimą.

Tad apie Lopaičius vėl jungiasi 37,5 kilometro spindulio apskritimas su gana aiškiai senovę menančiomis arba, paprastai sakant, skirtingą nei kitose vietose energetiką turinčiomis vietomis. Tačiau ir tai dar ne viskas. Ant tų pačių nuo Lopaičių nubrėžtų linijų už 75 kilometrų Mažeikių rajone ant Vadaksties kranto yra Laižuva, Raseinių rajone ant Dubysos kranto – Petkūniškiai, Pagėgių savivaldybėje ant Nemuno kranto – dabar jau išnykę ir net pamiršti Užpirdžiai, pajūryje – Būtingės ąžuolynas ant Šventosios kranto.

Vos už kilometro nuo Laižuvos, ant Latviją ir Lietuvą skiriančios Vadaksties kranto rymo laisvamanių, šalia – iki šiol išlikusia didžiule akmenine tvora aptvertos žydų kapinės.

Buvęs Laižuvos mokyklos direktorius Leonardas Zubys pasakoja, kad seniau čia buvo didžiulis akmenynas, o riedulių buvo tokių, kad ant jų fotografuotis tilpdavo visa daugiau kaip dvidešimties vaikų klasė su mokytoju. Bet ant upės kranto šauniai pasidarbavo melioratoriai, o po jų žvyrą kasti atėjo statybininkai. Jeigu čia ir buvo kokių nors pagonių pėdsakų, juos sunku atsekti.
Į Kaulakius iš Petkūniškių išsikėlęs Petras Kurmauskas rodė tik kelis iš gimtojo kaimo parsigabentus akmenis. Vienas jų – duobėtas – panašus į tveriškio Stasio Laurinavičiaus Lopaičiuose rastą ir dabar sodyboje saugojama. Apie pastarąjį archeologai sako, jog jis mena Saulės kulto laikus ir yra viena pirmųjų skulptūrų ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos teritorijoje. O Petkūniškiuose Petras dar keletą akmenų išgriebė iš Dubysos, prie kurios, anot jo, buvo akmenų skaldykla.

Dar vienas į akis krentantis sutapimas yra tai, kad Lopaičiai ribojasi su Tverais, o Petkūniškiai – su kitame į Dubysą šioje vietoje įtekančios Liolingos krante esančiu Tverijoniškės kaimu.

Užpirdžių kaimą Pagėgių savivaldybėje prie Nemuno primena tik sulaukėję gėlynai, vaismedžiai, keletas dar į žemę neprasmegusių senoviškų plytgalių brūzgynuose. Aplink – vien užliejamos pievos. Ir tik toje vietoje, kurioje baigiasi 75 kilometrų nuo Lopaičių atkarpa stūkso aukščiausia vieta apylinkėse. Per didelius potvynius vien ji kyšo iš vandens. O jos viršūnėje – apleistos XX amžiaus kapinaitės.

Kurmių į paviršių išstumtame smėlyje radau keletą dirvožemio frakcijai nebūdingų gabalėlių, kuriuos parodžiau Apuolėje sutiktai Eksperimentinės archeologijos klubo prezidente Daivai Luchtanienei. Ji mano, kad Užpirdžiuose kurmiai į žemės paviršių išnešė deginto kaulo ir medžio anglies gabalėlius. Vadinasi, galima teigti, kad šioje kalvelėje turėtų būti ir degintinų kapų.

Anot 1996 ir 1997 metais toje pačioje Pagėgių savivaldybėje Kreivėnų kapinyną tyrinėjusio Lietuvos istorijos instituto archeologijos skyriaus vedėjo Valdemaro Šimėno, šiose vietose mirusiuosius degindavo VIII – XII amžiuose.

Ant Šventosios kranto Būtingėje – ąžuolų giraitė. Kitoje Palangos – Liepojos kelio pusėje gyvenantis Augustas Narmontas pasakoja, kad ji buvo didesnė, augo čia kelių vyrų neapglėbiami medžiai. Bet juos nukirto tiesdami naftotiekį į Mažeikius. Augustas mano, kad senovėje čia buvo šventų ąžuolų giraitė. Palangiškiai, būtingiškiai, anot jo, tai jaučia ir kasmet renkasi švęsti Rasų.

Septyniasdešimt penkių kilometrų apskritimas apie Lopaičius gražiai priglunda prie dabartinių Lietuvos sienų ir jūros kranto bylodamas, kad Lopaičiai yra tiksliai centre tarp Vadaksties, Nemuno, Dubysos ir Baltijos jūros.

Ar tai paprastas atsitiktinumas, ar kažkokių jėgų suformuota ne tik geografinė, bet ir kitokia erdvė?

Versija

Paprasčiausia būtų nekvaršinti sau galvos, eiti ravėti runkelių, postringauti apie politiką, rakinėti dantis arba svetimas pinigines. Tuo labiau kad ne vienas, linijas žemėlapyje pamatęs, moja ranka ir sako, kad senovėje žmonės neturėjo prietaisų taip tiksliai nustatyti atstumus ir kryptis. O tai, kad šiaurės rytų – pietvakarių linija nuo magnetinės šiaurės – pietų Žemės ašies pakrypusi tiek, kiek ir pačios Žemės ašis, vadina nesąmone.

Bet pabandykime prisiminti, kad žmonės seniai šneka apie Žemę apjuosusias energetines linijas ir jų susikirtimuose esančią ypatingą energiją. Atseit, senovėje žmonės ją jautė arba nustatė pagal paukščių, žvėrių elgesį ir kurdavosi energetiškai patogiose vietose, statė šventvietes, dolmenus. Tokius, kurių vienas spėjamas yra Lopaičiuose.

Fizikai skeptiškai žiūri į tokius samprotavimus ir sako, jog žino tik gravitacinę, elektromagnetinę ir atomines energijas, o kokia pulsuoja Žemę juosiančiose linijose – net nenumano. Tuo labiau, anot jų, turėtų nepatikimai atrodyti bandymai jas rasti prietaisais. Kartas nuo karto apie tai pasigirsta kalbos, bet ir užgęsta…

Iš Žemės sklindančius virpesius tyrinėjęs daktaras S.Šimaitis pasakoja, kad buvęs ne vienas bandymas rasti vadinamąjį planetos energetinį tinklą arba gardelę, tačiau apie patikimus rezultatus vargu ar galima kalbėti.

Latvių mokslininkai šiam darbui buvo pasitelkę bites. Jie įkurdindavo jas pasirinktose vietose, stebėdavo elgesį, kruopščiai matuodavo kas tik pamatuojama ir pagal tai spręsdavo apie Žemės energetiką. Bandymų sukurti gardelę buvo ir Rusijoje, ir tolimesniuose kraštuose. Budistai ją įsivaizdavo kaip trikampių sistemą.

Lopaičiais pasinaudoję kaip atspirties tašku energetinei gardelei sukurti ir užkloję ją ant visos Lietuvos randame rombų – dviejų pagrindais sugludusių trikampių – sistemą.

Apie energetines linijas ir jų gardelę svarstydami krikščionybės saulėtekyje būtume kaip mat sulaukę inkvizicijos. Du tūkstančiai krikščionybės metų Europoje sunaikino daugybę pagonybės pėdsakų, o kartu ir žinias apie senovės žmonių gyvenimą. Filosofas Imanuelis Kantas sakė, kad norint sužinoti ne tik filosofijos paslaptis bet ir pasaulio istoriją reikia išsaugoti Lietuvą. Matyt, galvoje jis turėjo ir tai, kad į Žemaitiją vėliausiai Europoje atėjo krikščionybė ir ji bei laikas dar nespėjo sunaikinti pagonybės pėdsakų bei dvasios, kuriuose ir glūdi raktas į pasaulio istoriją.

Svetimų kalbų mokytojas iš Kuršo gimnazijos Liepojoje Edmundas Vekenstedas dar XIX amžiaus viduryje rinkdamas žemaitiškus padavimus, legendas, mitus pastebėjo ir užrašė, jog šiame Žemės pakraštyje pagonybė gyva.

Vadinasi, Žemaitijoje turime daugiausia galimybių rasti jos reliktų. O, juos radę, žiūrėti į žemėlapį, matyti tikslią geometrinę sistemą ir samprotauti, ką ji reiškia.

Juo labiau kad Lopaičiuose pradėjus dėlioti gardelę ir pratęsus ją Latvijos pusėn, linijų susikirtime atsiranda ir Dobelės rajone esanti Puokainė. Sakoma, kad čia sklinda ypatinga žmones gydanti, raminanti, apvalanti energija.

Guli čia ir Laimos stalu vadinamas akmuo, kurio forma primena 1989 metų spalio mėnesį Voroneže daugybės liudininkų matytus ir ufologų prašymų pieštus ateivius. Tokios formos akmenų apstu Paunšvystėje, yra jų ir Lopaičiuose, ir Vembutuose. Tokių pat teko matyti ir Platelių ežero Pilies saloje, ir Šventorkalnio – buvusios pagonių šventvietės – papėdėje.

Ar Lopaičiai iš tikrųjų yra, anot P.Ilgevičiaus, Žemaitiją ir visą planetą su kosmosu siejanti bambagyslė, anksti spręsti. Tačiau, regis, tašką padėti irgi nevalia…

Share Button

lapkričio 15, 2018

Jaunas žmogus susiduria su įvairiausiomis grėsmėmis internetinėje erdvėje. Nuo elektroninių patyčių iki tapatybės vagystės atvejų. Kartais nutinka ir dar sunkiau […]

lapkričio 8, 2018

Lapkričio 6 dieną, LR Seimo nario Valentino Bukausko iniciatyva, buvo atidaryta Telšių rajono tautodailininkų darbų paroda. Parodoje iki lapkričio 30 […]

spalio 19, 2018

Spalio 11 – 12 dienomis Plateliuose įvyko jau ketvirtieji teoriniai ir praktiniai folkloro mokymai „Tramtatulio“ akademija Žemaitijos regionui, kuriuos organizavo  […]

rugsėjo 26, 2018

80 kūrybinių sezonų Plungės kultūros centre netyla muzika ir dainos, žavi šokėjų ir teatralų pasirodymai, akį traukia išskirtiniai tautodailininkų, amatininkų […]

rugsėjo 25, 2018

Rugsėjo 21-24 dienomis Austrijoje įvyko Plungės kultūros centro teatro „Saula“ kartu su teatrais iš Estijos ir Austrijos vykdomo ilgalaikio Erazmus […]

rugsėjo 13, 2018

Daugiau kaip dvidešimtyje Lietuvos miestų ir miestelių rugsėjo 2-9 dienomis ekskursijomis, paskaitomis, koncertais, parodomis, konferencijomis bei kitais renginiais buvo paminėtos […]

rugpjūčio 31, 2018

Mineralų pasaulis nuo seno traukė ir žavėjo žmones dėl savo spalvingų raštų ir antgamtinių savybių.  Kilę iš žemės gelmių, mineralai […]

rugpjūčio 22, 2018

Plungės kultūros centras pradeda naują kūrybinį sezoną ir kviečia Jus įsilieti į dar aktyvesnį kultūrinį gyvenimą pradedant lankyti Plungės kultūros […]

rugpjūčio 9, 2018

Kasmet rugpjūčio pirmas savaitgalis Alsėdžių miestelyje kupinas gerų emocijų, muzikos ir šurmulio. Jau tradicija tapusi „AL SIEDU“ šventė sulaukia gausaus […]

liepos 31, 2018

2018 m. rugpjūčio 14 d. (antradienį), 19.30 val., Telšių miesto amfiteatre  įvyks tarptautinis koncertas „Širdies šiluma visiems”, skirtas Žolinei (Švč. […]