Šiomis liepos dienomis Vilniaus universitete nusilenkėme 1918 metų Nepriklausomybės Akto siganataro Mykolo Biržiškos palaikams. Nusilenkėme Šv. Jonų bažnyčioje, toje pačioje, kurią su didžiausiu rūpesčiu universiteto rektorius Jonas Kubilius, pasaulinio garso matematikas, atkūrė 1979 metais. Fiziškai prie palaikų atėjo ir dabartinis rektorius Artūras Žukauskas.

Keistai susitiko 1918-1979-2018 metai, lemtingai susiglaudė po Šv. Jonų skliautais trys epochos. Dievaži, ši metų ir epochų sanglauda yra labai simboliška, ji daug ką liudija. Liudija Universitas Vilnensis tamsą XX amžiaus pradžioje, Universitas Vilnensis brandą Lietuvai ruošiant didįjį epochos lūžį, ir Universitas Vilnensis tamsą XXI amžiaus pradžioje.

Ciklas baigėsi.

1918 metais M. Biržiška, nepaisydamas jokių ideologijų ir karo sąlygų, sutikdamas tartis netgi su bolševikine-marionetine V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybe, aistringai bandė kurti lietuviško universiteto Vilniuje pradmenis. Reikalas buvo pasmerktas, o ir greitai netekome paties Vilniaus. Tačiau M. Biržiška kabinosi šiaudo ir neišsikėlė su vyriausybe į Kauną, o liko Vilniuje. Ir bandė čia idealistiškai įtikinti Juzefą Pilsudskį palikti Universitas Vilnensis lietuvių mokslo galimybe. Jam ir vėl nepavyko.

1939-1940, naujos baisios sumaišties metu, M. Biržiška grįžo į Universitas Vilnensis jau kaip rektorius. Žinoma, iš naujo puolė prie lietuviškojo Universitas Vilnensis pamatų. Buvo kiek lengviau, nes jau turėjo Kauno universiteto patirtį, o ir Lietuvos mokslas stovėjo ant kojų. Bet — karas, viena okupacija keitė kitą. Kurti teko mažiausiai palankiu mokslui metu. Tačiau rektorius tvirtai žinojo: proto, kaip ir smegenų veiklos stabdyti negalima, tautinio mokslo židinį kurti būtina bet kokiomis sąlygomis. Jis ėjo net į kompromisus, kad tik mokslinė kraujo apytaka nesustotų. Tačiau 1943 metais ji buvo sustabdyta, nes dėstytojai ir studentai boikotavo „Waffen SS“ rekrūtavimą. O tai sukėlė vokiečių kerštą, ir jie pasielgė kaip kitados rusų caras — uždarė Universitas Vilnensis.

Po to — 1944 metai, ir žinia, kas nutiko, kas atėjo ir kaip valdė. Universitas Vilnensis turėjo tapti tipiška komunistinės imperijos aukštąja mokykla su dėstomąja rusų kalba. Viskas į tai ir linko. Bet staiga 1956 metais rektoriumi tapo Juozas Bulovas, ir rusifikavimui buvo pasakyta „stop“. Per keletą metų J. Bulavas buvo paaukotas, rektoriaus kabinete jį pakeitė jaunas talentas Jonas Kubilius. Tai buvo istorinės sėkmės figūra. Pokario Žemaitijos partizanų išsiųstas į Leningradą (kad veltui nežūtų talentas), jis per kelioliką metų atsiskleidė kaip svaiginančių aukštumų matematikas. Ir — kas mums itin svarbu — kaip talentingas politikas. O tai reiškė, kad iš išorės jis sutiko būti net raudonas, kad tik dirbtų Tėvynei šventus darbus. Ne kas kitas, o tik J.Kubilius, LKP CK biuro narys, pasinaudodamas pasauline šlove, sulietuvina Universitas Vilnensis. Maža to, jis paskelbė jį „seniausiu TSRS teritorijoje“ ir pasiekė, kad 1979 metais komunistinė Lietuvos valdžia surengti grandiozinį Universitas Vilnensis 450 metų jubiliejų. Į iškilmes neatvyko nei Maskvos, nei Leningrado universitetų rektoriai, nes mūsų jubiliejus buvo jų pažeminimas, turintiems tik po kelis šimtus metų. Nepamirštami tie metai — ruošėsi ir šventė visas kraštas: restauruoti senieji rūmai, pastatyti naujieji, eisenos vyko Vilniau gatvėmis; ir konferencijos, ir knygos, ir parodos. Ir pasaulio svečiai. Lietuva repetavo Nepriklausomybę.

Simboliška, kad Jono Kubiliaus Universitas Vilnensis paruošė Sąjūdžio branduolį, pačius rimčiausius ir veikliausius Atgimimo veikėjus. Ne mažiau simboliška, kad Juozas Bulovas, pradėjęs titanišką Universitas Vilnensis lietuvinimo darbą, 1988 metais tapo Sjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės nariu, o dar po kelių metų suformulavo dabartinės Lietuvos Konstitucijos pamatines nuostatas.

Ir štai —2018 metai. Rektorius Artūras Žukauskas. Tamsiausias lietuviško Universitas Vilnensis laikotarpis. Nejaugi mūsų laikai — tamsiausi? Norėtųsi apginti laikus, bet reikės teisinti rektorių. O šito padaryti negalima.

Artūrui Žukauskui įžengus į Jono Kubiliaus atnaujintus rūmus ir ipuoštą rektroriaus kabinetą, praėjo jau treji metai. Per tuos metus nuveikta daug. Prievartinis liberalizmas tapo norma ir išlaužė visas duris, baigia išdaužti visus langus. „Reformos“ kaip maras siaučia universiteto struktūrose, visur sprendžiama „moksliškai“ — globalistiškai, nes, esą, tokie laikai. Tarsi vyksta karas, tarsi siaučia tikras maras.

Rektorius A. Žukauskas pats linkęs kalbėti angliškai, nes juk reikalauja šiuolaikinis globalizmas. Taip, angliškai ir vokiškai kalbėjo ir Jonas Kubilius, bet jo „Realaus kintamojo funkcijų teorija“ buvo leidžiama lietuviškai, ne vien angliškai, rusiškai, ar vokiškai. J. Kubiliaus vardo tarptautinės „Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos“ konferencijos tebevyksta šiandien tiek Vilniuje, tiek svetur.

O kas dabar vyksta Universitas Vilnensis? Tai geriausiai žino verslo grupės, magnatai, kuriems reikia ne Universitas Vilnensis, o kolegijos tipo kadrų kalvės, kalbančios angliškai. Kuriems reikia mokslo holdingo, turto ir prievartinio liberalizmo. Todėl Universitas Vilnensis Senatas ir Taryba tapo bejėgėmis struktūromis, neapginančios net akademinės laisvės. Jose ginama tik laisvė kalbėti apie globalizmą. Ir joje nepakenčiamos jokios užuominos apie grėsmes pasauliui ir tautoms.

Todėl nereikia stebėtis, kad humanitarinio (pasaulinio!) mokslo bendruomenė buvo priblokšta, kai sužinojo, kad laisvoje Lietuvoje nebeliko tradicinio Baltistikos centro. Sanskrito kalbai Europoje pakirstos mokslinių tyrimų šaknys! Šaknys, kurios buvo išgelbėtos net komunizmo laikais.

Bet ir to nepakanka rektoriui A. Žukauskai. Seimui paskelbus garsiausio pasaulyje lietuvio filosofo A.J. Greimo metus, Universitas Vilnensis panaikino A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centrą, įsteigtą jau laisvoje Lietuvoje, 1992 metais.

Šimto metų lietuviško Universitas Vilnensis istorija baigiasi.

Kritus Universitas Vilnensis, verslo grupės, įvykdžiusios simbiozę su Švietimo ir mokslo ministerija, švęs pergalę. Su kitais universitetais jie susitvarkys lengviau. Jau dabar vaikai mokyklos suole ruošiami kalbėti anglškai, rengiami palikti Tėvynę.

Netrukus mokslas Lietuvoje bus vien globalus, vien angliškas, margas kaip genys, pilnas svieto perėjūnų, žinoma, ir kiniškas. Svarbiausia, kad nebeliktų Lietuvos studentų.

Norėčiau tikėti, kad Jonas Basanavičius teisus, ir kad Lietuva dar atsikvošės. Bet vėlai atsikvošėti — tai atsikvošėti kapinėse.

Ir kaip ji atsikvošės, jeigu Universitas Vilnensis bus jau pakirstas?