Dėl minimaliam pragyvenimui būtinų lėšų apsaugos
Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi į Seimo valdybą, naujuosius socialinės apsaugos ir teisingumo ministrus, prašydamas bendromis jėgomis kuo greičiau spręsti dešimtims tūkstančių Lietuvos piliečių gyvybiškai svarbią problemą, kurios nenorėjo spręsti ankstesnės kadencijos valdantieji.
*******
Lietuvos Respublikos Seimo valdybai
Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui
Teisingumo ministrei Mildai Vainiutei
2016 m. gruodžio 16 d.
DĖL MINIMALIAM PRAGYVENIMUI BŪTINŲ LĖŠŲ APSAUGOS
Kreipiuosi į Jus, prašydamas bendromis jėgomis kuo greičiau pradėti spręsti problemą, tiesiogine prasme gyvybiškai svarbią dešimtims tūkstančių kritinėje padėtyje atsidūrusių Lietuvos piliečių, kurie dėl ydingo teisinio reglamentavimo, nepakankamai užtikrinančio skolininkų interesų ir žmogaus teisių apsaugą, vykdant skolų išieškojimą yra paliekami be lėšų, būtinų esminių, gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimui.
Šiuo metu vyrauja praktika, kai vykdydami išieškojimą iš asmens pajamų – darbo užmokesčio, pensijų (tarp jų ir neįgaliųjų gaunamų netekto darbingumo pensijų) bei kitų periodinių pajamų – antstoliai nepalieka „skolininkui“ lėšų net minimaliam pragyvenimui. Išieškojimas vykdomas iš bet kokio dydžio pajamų – net ir tokių, kurios savaime per mažos, nepakankamos net gyvybinių poreikių patenkinimui, net ir tada, kai tai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.
Į mane kaip Seimo narį nuolat kreipiasi žmonės, iš kurių senatvės ar neįgalumo pensijų vykdant išieškojimą pragyvenimui paliekamos nykstamai mažos sumos, kartais nesiekiančios nė 100 Eur. Dažniausiai tokie žmonės dėl objektyvių priežasčių – garbaus amžiaus ar ligos – nėra pajėgūs susirasti kito pajamų šaltinio, todėl gyvena pusbadžiu, ilgalaikio streso būsenoje, negalėdami tinkamai apšildyti būsto, nusipirkti būtinų vaistų, nuvykti pas gydytoją, jau nekalbant apie kultūrinių poreikių patenkinimą.
Išgyvenimui akivaizdžiai nepakankamos sumos paliekamos taip pat ir tuo atveju, kai vykdomas išieškojimas iš Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos (MMA) dydžio neviršijančio darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų. Jei MMA dydžio pajamas gaunantis asmuo gyvena vienas, iš jų pagal CPK 736 straipsnyje nustatytą reglamentavimą išskaičiuojant 50 proc., pragyvenimui lieka 190 Eur.
Absoliutaus skurdo riba Lietuvoje nėra nustatoma, tačiau Lietuvos statistikos departamentas, periodiškai atlikdamas gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimą, nustato ir skelbia duomenis, kokia mažiausia pinigų suma reikalinga įprastiniams poreikiams patenkinti: 2014 m. 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose ji buvo 319 Eur per mėnesį, kituose miestuose – 289 Eur, kaime – 260 Eur, vienam gyvenančiam asmeniui – 395 Eur, vieną vaiką auginančiam žmogui – 289 Eur. Lyginant su šiais duomenimis, akivaizdu, kad skolininkams paliekamos sumos neužtikrina įprastinių poreikių patenkinimo.
Tokia padėtis pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, taip pat tarptautinių teisės aktų saugomas žmogaus teises į gyvybę ir asmens orumą.
Esu įsitikinęs, kad aukščiau aprašytą praktiką draudžia Lietuvos Respublikos civilinis proceso kodeksas, kurio 668 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apribojimas, kad vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA). Kokia yra šio apribojimo prasmė ir taikymo ribos, išaiškino Vilniaus apygardos teismas 2015-01-27 nutartyje civilinėje byloje 2S-730-656/2015: teismas nurodė, kad šis apribojimas taikomas bet kokioms lėšoms, neviršijančioms MMA dydžio (išskyrus lėšas, į kurias išieškojimo apskritai negalima nukreipti), kaip nepagrįstus atmetė argumentus, esą jis taikomas tik grynųjų pinigų sumai arba tik sumoms, išieškomoms iš darbo užmokesčio ar jam prilygintų lėšų, bei pažymėjo, kad šiuo apribojimu „siekiama apsaugoti skolininko interesus ir užtikrinti minimalius, būtiniausius asmens kasdieninius poreikius. Todėl šis ribojimas galimas bet kokioms lėšoms, išskyrus CPK 739 straipsnyje nurodytas sumas, į kurias apskritai negalima nukreipti išieškojimo. Tačiau šis išieškojimo ribojimas galimas tik vienoms pajamoms.“.
Toks CPK 668 straipsnio 1 dalies nuostatos išaiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą išaiškinimą, kad CPK 668 straipsnyje įtvirtintu apribojimu įstatymų leidėjas, siekdamas įgyvendinti konstitucinius proporcingumo, teisingumo ir socialinės darnos principus, nustatė absoliučią neliečiamybę tai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, todėl iš jos negali būti išieškoma, net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta: „Įstatymų leidėjas, detalizuodamas konstitucinį nuosavybės teisių apsaugos ir subjektų lygiateisiškumo principus, CPK normose, reglamentuojančiose išieškojimo iš skolininko turto tvarką, nustato skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą: skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai; kartu yra saugomi ir ginami kreditoriaus, sąžiningai įvykdžiusio savo prievoles, interesai. Kita vertus, įgyvendinant kitus Konstitucijoje įtvirtintus principus (proporcingumo, teisingumo bei socialinės darnos) vykdymo procese tam tikrai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, yra nustatyta absoliuti neliečiamybė, todėl iš jos negali būti išieškoma (CPK 668 straipsnis), net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta.“ (pabraukta mano, biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 28).
Vis dėlto pastaruoju metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo kitokią, kardinaliai priešingą teismų praktiką, įtvirtindamas nuostatą, kurią palaikė dauguma antstolių bei ankstesnių vyriausybių Socialinės apsaugos ir darbo bei Teisingumo ministerijos: jog CPK 668 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apribojimas taikomas tik vykdant išieškojimą iš turto, tačiau neturįs būti taikomas vykdant išieškojimą iš pajamų, kurį reglamentuoja CPK 733–743 straipsnių normos.
Rezultatas – daugybė absoliutų skurdą ir neviltį kenčiančių žmonių, kurių teisės į gyvybę ir asmens orumą ciniškai pažeidžiamos.
Akivaizdu, kad šią padėtį būtina kuo skubiau keisti, įstatyme įtvirtinant draudimą nukreipti išieškojimą į asmens išgyvenimui būtiną pajamų dalį. Kokiu konkrečiu būdu tikslingiausia tai padaryti – diskusijos klausimas. Pvz., vienas iš svarstytinų problemos sprendimo būdų – CPK 739 straipsnį papildyti nuostata, kad negalima išieškoti iš skolininko pajamų dalies, neviršijančios Lietuvos statistikos departamento skelbiamos mažiausios pinigų sumos, reikalingos įprastiniams poreikiams patenkinti, jei tai yra vienintelės asmens pajamos (tokį pasiūlymą įstatymo projektui teikiau praėjusioje Seimo kadencijoje). Pajamų dalį, kuriai taikoma absoliuti neliečiamybė, būtų galima nustatyti ir susiejant ją su absoliutaus skurdo riba, įtvirtinant teisės aktuose šios ribos sąvoką bei jos nustatymo tvarką.
Kad ir koks sprendimo būdas būtų pasirinktas, svarbiausia – užtikrinti šiuo metu pažeidžiamų žmogaus teisių apsaugą. Būdamas įsitikinęs, kad Jums šis tikslas yra taip pat svarbus kaip ir man, prašyčiau laikyti aukščiau išdėstytos problemos sprendimą prioritetiniu klausimu ir sudaryti bendrą darbo grupę tam būtinų įstatymų projektų parengimui.
Pagarbiai,
Seimo narys Naglis Puteikis
