Lietuvai – įstatymai atgaline tvarka?
Šiandieniniame politinio bei visuomeninio gyvenimo vingrybėse, kovose būsiu labai nepopuliarus, bet negaliu nutylėti – nors sakoma „tylėjimas – auksas“… Gal mes, gyvenantys Lietuvoje, apsispręskime, ar esame Europos valstybė, gerbianti teisę, jos normas, ar pretenduojame tapti trečiojo pasaulio valstybe, kur kažkas gali keisti teisines normas taip, kaip „reikia“.
Pas mus jau buvo bandymas keisti teisines normas pagal „užsakymą“. Gaila, kad tada tie, kam tai buvo taikoma, išsigando ir nei vienas nesikreipė į teismus gindamas savo ir valstybės teisines normas. Dabar vėl yra bandymas eiti tuo pačiu keliu. Noriu pasidalinti keletu samprotavimų, kuriuos įkvėpė pokalbis su jaunu, nepriklausomu, teisę vertinančiu žmogumi.
Lex retro non agit (iš lot. – įstatymas atgal negalioja). Šis teisės principas reiškia, jog bet kuris teisės aktas, laiko prasme, galioja tik į priekį. Tai taip pat reiškia, jog bet kuris įstatymas gali reglamentuoti tik tuos konkrečius visuomeninius santykius, kurie atsiras po jo paskelbimo. Šis, teisės moksle seniai žinomas principas, be kitą ko, atspindi ir teisės viršenybę (nes draudžia iškelti įstatymą virš teisės), kurios siekis numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Teisės moksle yra žinoma istorinė dviejų modelių konkurencija. Pirmasis yra įstatymo viršenybės. Jis būdingas totalitariniams režimams, o jo esmė – įstatymu galima nurodyti, jog jis galioja visuomeniniams santykiams atsiradusiems dar iki įstatymo įsigaliojimo. Kitaip tariant, įstatymas tampa svarbesnis už teisę ir teisinės valstybės pamatinius principus.
Antrasis modelis – teisės viršenybės. Teisės viršenybė reiškia, jog bendrieji teisės principai negali būti pažeidžiami įstatymu, įskaitant, bet neapsiribojant ir tai, jog įstatymai negali nustatyti reguliavimo tiems santykiams, kurie atsirado iki įstatymo įsigaliojimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek ir Konstitucinio Teismo doktrina aiškiai nurodo, jog Lietuvoje pasirinktas ir puoselėjamas teisės, o ne įstatymo viršenybės modelis. Pažymėtina, jog kai kuriais atvejais leidžiamos išimtys ir įstatymas gali galioti atgal, tačiau išimčių sąrašas yra baigtinis. Jos aptartos tekste žemiau.
1994 m. balandžio 21 d. Konstitucinis Teismas išaiškino: „teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė: įstatymas atgal negalioja. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo.“
Aptariamame Konstitucinio Teismo sprendime detalizuotos ir išimčių iš nagrinėjamo principo galimybės (todėl išaiškinime vartojami žodžiai „paprastai netaikomi“). Baudžiamojoje ir administracinėje teisėje leidžiamas įstatymo galiojimas atgal tais atvejais, kai jis palengvina kaltinamojo padėtį (Baudžiamojo kodekso 3 str.; Administracinių nusižengimų kodekso 3 str.). Toks modelis atitinka ir Europos Žmogaus teisių konvencijos 7 str. nuostatas, reikia sutikti, jog išvardytais atvejai Lex retro non agit principas nėra pažeidžiamas.
Be to, papildomai galime pastebėti, jog kai kurie konstituciniai institutai, neatsiejamai susiję su baudžiamąja teise, taip pat turi galiojimo atgal požymių, o būtent, Seimo skelbiami amnestijos aktai ir Respublikos Prezidento skelbiami malonės dekretai. Tačiau tai yra baigtinis išimčių sąrašas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (reglamentuojant amnestijos ir malonės institutus), įstatymuose (Baudžiamajame ir Administracinių nusižengimų kodeksuose) ir Konstitucinio Teismo doktrinoje (1994 m. balandžio 21 d. sprendime).
Tai pažymėta ir 1994 m. balandžio 21 d. Konstitucinio Teismo nutarime. Teismas konstatavo, jog: „kitose teisės srityse retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas gali neigiamai atsiliepti asmenų teisėms. Retroaktyvus įstatymas įsibrauna į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavimo sferą ir pakeičia ankstesnio įstatymo nustatytas asmenų teises ir pareigas. Dėl to atsiranda teisinės pasekmės, kurios gali būti palankios vienai šaliai, bet nepalankios kitai.“
Taigi, Švietimo įstatymo pakeitimo ir papildymo projektas Nr. XIIIP-280 prieštarautų teisės viršenybės principui, nes galimai pažeistų teisinį principą Lex retro non agit bei Konstitucinio Teismo doktrinai, nes neigiamai paveiktų praeityje atsiradusių teisinių santykių dalyvių teises, jų teisėtus lūkesčius tarnybiniuose santykiuose.
Kadangi įstatymo projektas numato visiškai naują tarnybos pabaigos atvejį – kadencijos pabaigą, taip sukuriama norma, kuri praeityje atsiradusį teisinį santykį tarp švietimo įstaigos ir jos vadovo (tarnautojo), tarnautojo teisių atžvilgiu, paveiktų maksimaliai neigiamai – jis netektų darbo. Tokiu atveju vienos iš šalių (tarnautojo) teisės būtų pablogintos maksimaliai tiek, kiek tarnybos santykiuose įmanoma.
Iš Konstitucinio Teismo doktrinos aišku, jog praeityje atsiradusiems santykiams negalioja net ir tie įstatymai, kurie palengvina asmenų padėtį, išskyrus tik baudžiamųjų ir administracinių nusižengimų bylas, o tie įstatymai kurie pasunkina asmenų padėtį – atgal negalioja visais atvejais.
Taigi, šioje situacijoje aišku, jog aptariamas įstatymo projektas gali būti antikonstitucinis, dėl to, mano nuomone, Seimas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo dėl atitikties pagrindiniam šalies įstatymui ir Konstitucinio Teismo doktrinai bei atidėti projekto svarstymą.
