Žmogaus gyvenimo prasmė
Dar Antikos laikais buvo žinoma, kad literatūra stiprina žmogaus dvasią. Biblioterapija, arba kitaip tariant, knygų terapija – viena svarbiausių psichoterapijų, pritaikytų šių laikų žmogui. Šios terapijos metodai skatina atrasti skaitymo, kūrybos džiaugsmą, įsijaučiant į gerą, pozityviai nuteikiančią literatūrą, kuri praplečia žmogaus akiratį ir suteikia galimybę į savo problemas pažvelgti iš šalies. Be to, knygų terapija skatina savyje ieškoti jėgų keisti požiūrį į situaciją (arba pačią situaciją), išsklaidyti neigiamas emocijas, susikaupusias nuo kasdieninio streso. Rūdiškių bibliotekoje vykusiame Skaitytojų klubo susitikime pirmą kartą pasitelkėme biblioterapiją. Pagrindinis mūsų susitikimo išsikeltas tikslas buvo perskaityti ir paanalizuoti psichoterapeuto Viktoro E. Franklio knygą ,,Žmogus ieško prasmės“.
Suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas. Šis principas tapo vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neurologo ir psichiatro Viktoro E. Franklio gyvenimo ir kūrybos šerdimi. Jis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, šalia kūniškojo ir psichinio iškėlęs dvasinio matmens svarbą pilnaverčiam žmogaus gyvenimui ir ypač jo sveikatai. Šis matmuo apima tokius svarbius žmogaus atributus, kaip prasmės siekimas, orientacija į gyvenimo tikslų realizavimą, kūrybiškumas, vaizduotė, intuicija, savo galimos ateities įžvalga, sugebėjimas mylėti ir išgirsti sąžinės balsą. Savo psichologinę teoriją Viktoras E. Franklis pavadino logoterapija, t. y. sistema, padedančia žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti.
Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – tai psichologo išgyvenimai fašistinėse koncentracijos stovyklose, tarsi atsakymas į klausimą, kaip žmogus gali ištverti tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Antroje dalyje autorius apžvelgia savo pažiūras į psichoterapiją, tarsi atsakydamas į klausimą: o kas gi gali žmogui padėti ištverti kasdienybę? Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi logoterapijos principai: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; ir 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.
Kokia mano gyvenimo prasmė? Atrodo, toks banalus ir visiems žinomas klausimas, bet iškilus sunkesnėms gyvenimo situacijoms žmogus ne visuomet geba į jį atsakyti. Iš pirmo žvilgsnio atsakymai į klausimus (kodėl turiu gyventi ir kokių tikslų siekti?) atrodytų labai paprasti – tereikia pažiūrėti, kas tuo metu vyksta žmogaus gyvenime ir su kokiais iššūkiais jis susiduria. Pavyzdžiui, alkio kamuojamam žmogui pajusti, kad gyvena, tereikia tik gausaus vaišių stalo, maištingam paaugliui – audringų vakarėlių. Kartais kitų gyvenimo tikslas ir prasmė – kuo daugiau uždirbti. Mūsų skaitytojai, perskaitę užduočiai pasitelktą knygą, turėjo išsirinkti patikusias citatas ir išsakyti savo nuomonę. Skaitytojai mielai dalinosi perskaitytos knygos įspūdžiais ir citavo autoriaus knygoje pateiktas reikšmingiausias mintis, siedami jas ir su savo asmenine patirtimi.
Viktoras E. Franklis rašė, kad fizinį skausmą stovykloje buvo sunku kęsti, bet dar sunkiau buvo kentėti moralines neteisybes: ,,Gyvenk taip, tarsi gyventum antrąkart, tarsi pirmąkart būtum elgęsis taip neteisingai, kaip ketini pasielgti dabar.“ Taigi turime apmąstyti savo poelgius, elgtis taip, kaip norėtume, kad su mumis gerai elgtųsi, turime prisiimti atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus. ,,Jei žmogus yra atsakingas ir turi aktualizuoti potencialią savo gyvenimo prasmę, jis turi būti nukreiptas ne į save, o į kažką ar ką nors – ar tai būtų prasmė, kurią reikia įgyvendinti, ar kitas žmogus, su kuriuo reikia bendrauti. Kuo labiau žmogus pamiršta save, tarnaudamas kokiam nors tikslui arba mylėdamas kitą žmogų, tuo jis žmogiškesnis ir tuo geriau įprasmina save“, – teigė autorius. Priklausomai nuo to, ar žmogus išlieka tvirtas ir narsus, garbingas ir nesavanaudiškas, ar žūtbūtinėje kovoje pamiršta savo žmogišką kilmę ir galutinai pavirsta bandos gyvuliu. Žmogus turi laisvę rinktis, kokiu būti. „Svarbu tikėti, – rašė V. E. Franklis, – kuris jau neįstengia tikėti ateitimi – savo ateitimi – yra pražuvęs“. Kartu su ateitimi jis netenka dvasinės atramos, viduje palūžta ir susmunka tiek fiziškai, tiek psichiškai. Jis pasiduoda! Daugeliui skaitytojų įstrigo Fridricho Nyčės žodžiai: ,,Kas turi kam gyventi, ištvers bet kokį kaip“. Žmogus turi turėti tikslą, planus. Nusivylusiems žmonėms turime padėti suprasti ir išsiaiškinti, jog svarbu ne tai, ko mes dar laukiame iš gyvenimo; daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų: teisinga veikla, teisingas elgesys. Taip pat humoras irgi yra sielos ginklas kovojant su neigiamomis mintimis.
Apibendrinant Skaitytojų klubo susitikimą ir skaitytojų išsakytas mintis, galime teigti: žmogaus gyvenimo prasmė yra būti laimingam ir džiaugtis gyvenimu. Pavyzdžiui, pozityviai bendrauti su žmonėmis, atlikti gerus darbus, nekenkiant kitiems. Žmogus, gebantis atskleisti save bei savo sugebėjimus, darydamas tai, kas jį dvasiškai turtina, padeda pilnatvę atrasti ir kitiems jos beieškantiems. Susirinkusiesiems išties daug minčių sukėlė ši knyga. Pateikti konclagerio pragaro pavyzdžiai vertė mus pamąstyti apie savo gyvenimą ir jo prasmę, apie sunkumus ir žmoniškumą. Manau, buvo vertinga drauge padiskutuoti apie verčiančius giliai susimąstyti gyvenimo klausimus. Tikiuosi, šis susitikimas atvėrė duris ir toliau žengti savo gyvenimo prasmės ieškojimo keliu…
