16 kovo, 2021

Susirūpinimas laidotuvių tradicijų kaita

Daugiau nei prieš mėnesį pas Viešpatį iškeliavo Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių sesuo dr. Rimutė Bernadeta M. Petra Garnevičiūtė (1963 05 10–2021 02 04). Seserį pakirtusi onkologinė liga neleido jai pačiai įgyvendinti visų sumanymų, tad norime pasidalinti 2020 m. lapkričio 30 d. nuotolinėje konferencijoje jos išsakytomis mintimis apie laidotuvių tradicijų kaitą pastarosiomis dienomis.

Seserį Rimą Garnevičiūtę galima pelnytai pavadinti katalikų laidotuvių apeigų Lietuvoje žinove ir eksperte.  2000-aisiais pradėjusi studijas Vytauto Didžiojo universitete, 2005 m. apsigynė religijos mokslų bakalauro laipsnį Katalikų teologijos fakultete, 2009 m. – etnologijos magistro, o 2014 m. – mokslų daktaro laipsnį Humanitarinių mokslų fakultete. Jos Humanitarinių mokslų srities etnologijos mokslo krypties daktarinės disertacijos tema: „Katalikų laidotuvių apeigos ir papročiai Lietuvoje, XX–XXI a. sandūroje“. Nuo 2002 iki 2018 m. publikuoti 13 jos parengtų mokslinių straipsnių įvairiomis temomis, daugiausia susijusiomis su jos disertacinių tyrimų kryptimi.

Asmeniniame pokalbyje apie po disertacijos gynimo pablogėjusią sveikatą seselė sakė: „užsikrėčiau mirtimi“, šiais žodžiais įvardydama sąsajas tarp daug metų trukusių mokslinių interesų mirties, laidojimo temomis ir pačios asmeninės patirties.

Sesuo dr. R. Garnevičiūtė tyrinėjo katalikų laidotuves kaip veiksmų visumą. 2009–2013 m. surinkta etnografinė medžiaga (VDU ER Nr. 2074) sudaro iš viso 14 tomų po 200 puslapių, t. y. 2386 šifruotos medžiagos puslapius. Disertaciją pradėdama teiginiu, kad kiekvienas miręs žmogus turi būti palaidotas, joje atskleidė tokias temas kaip mirusiojo parengimą šarvojimui bei įkapes, šarvojimo patalpos sutvarkymo papročius, budėjimo ir laidojimo apeiginius veiksmus, gedulingų pietų, gedulo ir mirties minėjimo (po mėnesio, po metų ir kt.) tradicijas. Pagrindinė išvada – XX a. paskutinį dešimtmetį–XXI a. pradžioje Lietuvoje katalikų laidotuvių struktūra nepakito, tačiau keitėsi jos elementai. Laidotuvių tradicijos tęstinumą užtikrino laidotuvių elementų kaita, taikantis prie gyvensenos sąlygų ir atsižvelgiant į Bažnyčios nurodymus. Naujos kultūrinės realijos buvo permąstomos ir joms suteikiamos reikšmės iš tradicinio reikšmių lobyno. Gausioje medžiagoje buvo įvertinti laidotuvių apeigų ir papročių regioniniai bei lokalūs skirtumai.

Pasisakydama konferencijoje „Laidotuvių tradicijų kaita Lietuvoje: raiška ir prasmė“ savo pranešime autorė rėmėsi Jurgos Jonutytės knyga (J. Jonutytė. Tradicijos sąvokos kaita. Vilnius: VUL, 2011): „Tradiciją tinka mąstyti, kaip žmogiškos sąmonės sugebėjimą steigti laikišką, nuolat kintančio gyvenamojo pasaulio vientisumą kaip kultūriškai perimamų ir perduodamų prasmių, tęstinumo, transformacijos ir pakartojimo procesą.“ Tradicija yra veiksmo prasmių žinojimas. Tradicija taip pat yra ne tik prasmių mokymasis, atkartojimas, mokymas kitų, bet taip pat veiksmo motyvų šaltinis.

Tradicija yra daugiau ar mažiau išplėtota pasakojimo situacija, kurios funkcija yra steigti ir nuolat atnaujinti bendruomeniškumą. Svarbi ir È. Durkheimo išskirta psichoterapinė ritualo funkcija: jos esmė – tai, kad apeigose bendruomenė krizę įveikia kiek įmanoma labiau susitelkdama ir pagal visiems vienodus elgesio principus. Dalyvavimas laidotuvėse išsiskiria kaip religinis aktas. Religinės bendruomenės ryšiai yra ne tiesiogiai jungiantys jos narius, bet susiejantys juos per sakralų centrą. Tai tinka ir religinės tradicijos dinamikai apibūdinti: prasmės, vertybės ir požiūriai perimami ne iš vyresnės kartos, bet iš sakralaus centro, per kurį susikuria nenutrūkstamas santykis su ankstesnėmis kartomis.

Pranešėjos teigimu disertaciniame tyrime, kurį atliko, „nesistengė akcentuoti tradicijos tvarumo, o remdamasi minėta knyga vis tik akcentavo kaitą ir toje kaitoje matė būtent tradicijos išlikimą, kaip ji keičiasi“,  ir klausė: „Ar galime sakyti, kad šitos pandemijos atveju tradicija kinta?“

Senoviškos katalikų graviūros vaizduoja, kad būtent mirties valandą sprendžiasi sielos likimas. Kaip pakito marinimas pandemijos sąlygomis? Tuo metu, kai žmogui labai reikia maldos, reikia žvakės, reikia artimo žmogaus, reikia palaikymo už rankos, ligoninėje jisai dabar nemato nieko artimo – beveidžiai žmonės (dėvintys apsauginius kostiumus, panašūs į „ufonautus“).  Žmogaus palikimas vieno mirties akivaizdoje nėra jokia tradicijos kaita, o jos nutrūkimas ir prasmių praradimas!

Žmonių sampratoje yra išsilaikiusi nuostata: kuo daugiau žmonių laidotuvėse, kuo daugiau gėlių, tuo garbingiau, oriau… „Palaidojo kaip ministrą“, – pasakoja paskui vienas kitam. Autorės  dėmesį į tą faktą atkreipė giminystės ryšius nagrinėjanti etnologė R. Čepaitienė. „Palaidojo kaip ministrą“! O dabar, reiškia, kuo mažiau žmonių laidotuvėse turi būti…

Nūdienos kultūrai būdinga mirties baimė yra svarbus veiksnys, lemiantis papročių, kuriais siekiama apsisaugoti nuo galimo kenksmingo mirties poveikio, gyvavimą, mirusiųjų gražinimą kosmetinėmis ir panašiomis priemonėmis, teigiamą staigios mirties vertinimą, perdėtą optimizmą kalbant apie pomirtinę sielos būseną. Sutrumpėjęs mirusiojo šarvojimo laikas yra patogus egzistencinių minčių atstūmimo veiksnys, neleidžiantis išsiskleisti artimųjų gedėjimui ir tinkamam mirusiųjų užtarimui prieš Dievą anksčiau įprastomis apeigomis.

Atskiro komentaro nusipelno giedojimas, jei tiktai iš tikrųjų tas vyksmas priklauso praktikos, o ne meninės reprezentacijos sričiai. Giesmės kartojimas yra etinės (plačiausia prasme) laikysenos steigties mokymasis, todėl giedojimo kaip veiksmo kokybė niekada neatpažįstama išoriškai, tik giedantysis numano, kaip jam pavyksta tą laikyseną steigti. Giesmė akivaizdžiai nėra meno kūrinys, kalbant moderniosios estetikos sąvokomis. Anaiptol! Tradicinis giedojimas pirmiausia ir buvo skiriamas tam, kad garsiu giedojimu prisišaukti anapusinį pasaulį. Todėl būdavo giedama kaip galima garsiau, žemaičiai net su dūdom triūbijo, kad būtų dar garsiau, kad būtų steigtas ryšys su Anapus.

Pranešėja apgailestavo, kad kapinėse  beveik nebeliko medžių. Suvalkijoj mirdavo žmogus, ant jo kapo sodindavo medį. „Man priėjo moteris suvalkietė ir sako: kiek šitom kapinėm metų? 150 metų! O visi šitie medžiai auga ant kapų. Argi medis, skleisdamas tyrą deguonį, negali patarnauti kaip mirusiojo atminimas? Ar negalima sugalvoti tokių medžių, kuriuos būtų galima sodinti kapinėse? O dabar matoma tik akmenų grūstis…“

Kita svarbi tema – ekologija. Kiek į žemę užkasama metalo? Metalas senesniais laikais buvo labai brangus, o dabar jis užkasamas su karstu į žemę. Karstų rankenos metalinės, nors jos gali būti nusukamos, bet ne, nes tada bus pigiau… Gyvenimo trapumo ir amžinybės priešpriešoje neturi prasmės, ar karstas padarytas iš brangaus medžio, ar ne, ar jis lakuotas. Įkapėms naudojami sintetiniai audiniai. Ar negalėtų, ypač Vilniaus arkivyskupijos laidojimo paslaugų centras, prisiūti lininių, vilnonių drabužių, jeigu nori brangesnių, arba pigesnių?

Laidojimo paslaugas teikiančios įmonės Lietuvoje savo veiklą vysto prisitaikydamos prie gyventojų daugumos poreikių. Visgi dėl komercinio jų veiklos pobūdžio didelė dalis tradicijų nyksta, be to, mažėja skirtumai atskiruose šalies regionuose. Pranešėja pasisakė už rekomendacijų šioms įmonėms parengimą ir patvirtinimą vyskupų parašais, nes šiuo metu nyksta netgi toks UNESCO patvirtintas paveldas kaip kryždirbystė ir Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade esanti ir UNESCO pripažinimo siekianti Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija.

Ne kartą s. Rima Garnevičiūtė labiau pasisakė už mirusiojo kūno palaidojimo tradicijų išsaugojimą, o ne vis labiau populiarėjančią kremaciją, motyvuodama II Kauno arkivyskupijos sinodo dekretu. Apie tai ji 2019 m. buvo rašiusi krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės dienraštyje „XXI amžius“ Nr. 19(2336).

Šios pagrindinės mintys buvo išsakytos 2020 m. lapkričio 30 d. konferencijoje „Laidotuvių tradicijų kaita Lietuvoje: raiška ir prasmė“, kuri buvo s. R. Garnevčiūtės inicijuoto ir Lietuvių katalikų religinės šalpos paremto projekto „Krikščioniškojo sąmoningumo stiprinimas katalikų laidotuvių apeigose“ dalis. Projektu siekiama sąmoningai priimti mirties reiškinį ir aptarti laidotuvių apeigų prasmę, kad krikščioniškoji amžinojo gyvenimo žinia padėtų skleisti evangelijos žinią gyviesiems.


29 balandžio, 2024

Priedangų tinklas Lietuvoje palaipsniui plečiasi, tačiau jų skaičius priklauso nuo pačių savivaldybių nevienodai atsakingo požiūrio į civilinę saugą, Seime surengtoje […]

Andrius Romanovskis. Karolinos Gudžiūnienės (ELTA) nuotr.
29 balandžio, 2024

Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Andrius Romanovskis įspėja, kad jeigu gynybos poreikiai bus finansuojami vien tik verslo mokesčiais, tai sukurs […]

27 balandžio, 2024

Šiandien oficialiai baigtas vienijančio kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ projekto II etapas. Rekonstruotoje poeto, aktyvisto, teisininko, visuomenės veikėjo Juozo Čerkeso-Besparnio sodyboje įsikūrusiame […]

27 balandžio, 2024

Mokslininkai praneša, kad uodų pernešamos ligos – maliarija ir dengės karštligė – sparčiai plinta visame pasaulyje. Jos plinta ir kai […]

27 balandžio, 2024

Palangos kurorto muziejaus kieme atidaryta skiautinių paroda „Jorės vėjyje“. Kiemelio šeimininkai, Palangos kurorto muziejaus direktorė Virginija Paluckienė, parodos atidarymo metu […]

27 balandžio, 2024

Statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas teigia, kad per 2023 m. Lietuvoje veikiančios statybos bendrovės užsienio rinkose įvykdė darbų, kurių vertė […]

26 balandžio, 2024

Lietingas balandžio 24 d. vakaras Panevėžio „Šaltinėlio“ bibliotekoje buvo neeilinis: kupinas džiaugsmingo šurmulio, ryškių spalvų, gėlių aromato. Ir viso to […]

26 balandžio, 2024

2024 m. balandžio 25 d. Šiaulių kultūros centro Didžiojoje koncertų salėje vyko Motinos dienai skirtas renginys „Gerumo sparnai“. Pavasariu alsuojantis […]

Pašto ženklai su Plačiažnypliu vėžiu ir Mažažiede lelija
26 balandžio, 2024

Šiandien, balandžio 26 d, Lietuvos paštas išleidžia menininkės Darios Podluzhnos kurtus pašto ženklus „Europa. Povandeninė fauna ir flora“. Ant naujausių […]

Lina Petronienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
25 balandžio, 2024

Rinkimų repeticijos metu Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) galimai nutekino tūkstančių rinkėjų duomenis, praneša portalas „lrytas.lt“. Portalo žiniomis, praėjusį antradienį vienas […]

Remigijus Žemaitaitis. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
25 balandžio, 2024

Seimo narys Remigijus Žemaitaitis antisemitiniais pareiškimais sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, ketvirtadienį konstatavo Konstitucinis Teismas (KT). „Lietuvos […]

25 balandžio, 2024

Jeigu jus domina Apple Watch išmanieji laikrodžiai arba tokį jau turite, norint išnaudoti pilną jo funkcionalumą, reikėtų pasirūpinti prijungimu prie […]

25 balandžio, 2024

Poetė, literatūrologė ir filosofijos mokslų daktarė Ieva Rudžianskaitė išrinkta šių metų Maironio premijos laureate. Tokiam komisijos sprendimui pritarė šią savaitę posėdžiavusi […]

25 balandžio, 2024

Lietuvos architektų rūmų Tarybos sprendimu šiais metais rūmų garbės ženklas „Žiedas“ skiriamas architektui, architektūros istorikui, profesoriui Jonui Minkevičiui. Apdovanojimas įteiktas […]

25 balandžio, 2024

Balandžio 24 d. Mykolo Romerio universitete (MRU) apdovanoti aktyviausių Lietuvos bendruomenių konkurso nugalėtojai. Jau dešimtą kartą vykęs respublikinis konkursas „Bendruomenė […]

25 balandžio, 2024

Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Vaistinių augalų skyrius šiemet švenčia savo šimtąsias metines. Minint šią progą, sodo parkas pasipuošė istorinių […]

25 balandžio, 2024

Darbdavys siūlo šalia pagrindinių pareigų padirbėti papildomai? Dažniausias klausimas – ar reikia sudaryti naują darbo sutartį? Ne, nereikia. Dėl darbo […]

25 balandžio, 2024

Nors saugumui kelyje skiriamas didelis dėmesys, tačiau eismo įvykiuose žuvusių ir sužeistų pėsčiųjų skaičius pastaraisiais metais vėl išaugo. 2023-aisiais sužeista […]

24 balandžio, 2024

Daugiau nei pusantro hektaro užimančioje uostamiesčio „Gilijos“ mokyklos teritorijoje vietoje senojo stadiono įrengtas 520 tūkst. eurų savivaldybei kainavęs sporto aikštynas. […]

24 balandžio, 2024

Regis, kuo galėtum nustebinti lietuvį, pasiūlęs pasivaikščioti miške. Miškai, medžio artumas, sakoma, mums tiesiog į kraują įaugę. Vis dėlto savaitgalį […]