Laiko karuselė… į Smalvas
„Laiko karuselė“ – taip vadinosi Stanislavos BARONIENĖS (STAŠIŪNAITĖS) paroda, kurią galėjo apžiūrėti visi šurmuliuojant Smalvų kaimo „Kraštiečių“ šventei.
Ji gimė Kalniškės kaime (Smalvų apyl.) Zarasų rajone. Ankstyvoje vaikystėje išvyko gyventi į Širvintas, bet vos tik vasaros atostogos prasidėdavo, ji kaskart sugrįždavo, nes čia, Smalvų apylinkėje, gyveno brangūs ir mylimi Jai žmonės – Tėvelis ir Močiutė. Tiesa, labai trumpai teko mokytis ir Smalvų mokykloje .
„Dažnai galvoju, kuo skiriasi gimtinė ir tėviškė?“, – retoriškai klausia Stanislava ir visgi prisipažįsta, kad brangiausia Jai – Kalniškė ir Vilnius. Širvintos – lyg būtų tarpinė stotelė. Vilniuje prabėgo jau beveik keturi dešimtmečiai. Gražiausi prisiminimai visada kyla prisimenant Kalniškę. Čia sutelpa viskas: vaikystė, Smalvų bažnytėlė ir Pirmoji Komunija, Močiutė – Tėvo Mama…
„Iki šiol matau Jos veidą rimtyje. Jokių bereikalingų žodžių. Kadangi antros močiutės neturėjau, Ji man buvo ta gėrio sala… Močiutė buvo tikinti. Vėliau, kai jau nebegalėjo nueiti į Bažnyčią, visada Sekmadieniais 12 val. pasiimdavo rožančių, kuris tyliai šiurendavo tarp jos pirštų… Taip ir regiu šviesų Jos veidą, baltas rankas. Jaučiu sklindančią ramybę ir šilumą. Tikriausiai ir man bus „persidavę“ jau seniai Anapus išėjusios Močiutės bruožai: ramybė bei pasitikėjimas“, – atvirauja moteris, kuriai Maldos namai taip pat nesvetimi: čia ji randanti atsakymus į visus jai kylančius klausimus.
„Gerai prisimenu, kartą Močiutė pasakė: „O Tu gyvenime būk siuvėja. Labai gera specialybė. Jinai ir per karą reikalinga“. Nesureikšminau tų žodžių. Bet jie, matyt, ir buvo tas šviesus Jos linkėjimas, vėliau išsipildęs su kaupu, kurį prisiminiau tik kurdama verslą“, – prisiminimų audinį atsargiai dygsniuoja pašnekovė. Vilniaus Lengvosios pramonės technikumą baigusi – įgijusi siuvimo technologės profesiją, Stanislava dirbo trumpai: laukė motinystės atostogos. O vėliau – įsisuko į verslą. Įkurta siuvimo įmonė – iš pradžių buvo tik 5 siuvėjos… Daug kas pasikeitė: per 26 metus išaugo iki fabriko: įsteigta 120 darbo vietų. Tiesa, tarsi nujausdama neramumus, Stanislava prieš pat karantiną savo veiklą sustabdė. Ne kartą girdėjo klausiant: „Ar negaila?“ Stanislava visiems atsako vienodai: „Ne. Jeigu apsisprendei – tai ir eik nesidairydamas atgal – iškelta galva…
Kas lėmė tokį apisprendimą? Galbūt 2017 metais įstojimas į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, kurioje studijuota tapyba, piešimas bei įvairių technikų grafikos (linoraižinys, medžio raižinys, akvatinta, ofortas, sausa adata, monotipija) – įkvėpė, išmokė atsipalaiduoti, pabūti savo mintyse. Tai nerealus jausmas“, – teigia pašnekovė, kurios pagrindinis kūrybos šaltinis – gamta, o kūrybos tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais perteikti ją supančios aplinkos esmę, įamžinti jausmą ir nuotaiką.
„Dailė – dabar mano gyvenimo dalis. Kūryboje eksperimentuoju. Darbuose galima pastebėti įvairių siužetų interpretacijų, rakursų įvairovę, skirtingų štricho technikų pritaikymą. Plenerinėms studijoms būdingas ir ekspresionistinis realizmas, ir kartu lyriškas gamtos interpretavimas. Ryškūs gėlių, medžių, laukų bei vandens telkinių motyvai, simbolizuojantys susiliejimą su gamta, norą pažinti ir išjausti, o vaizduojami miesto elementai, natiurmortai yra detalūs: daugiau dėmesio skiriama formai, šviesai bei šešėliui“, – akcentuoja menininkė ir teigia, kad jos tapybai būdinga vaizduojamo siužeto judesio pagava, peizažuose regimi vaizdiniai tarytum raibuliuoja. Nors grafikos darbuose gamta išlieka kaip pagrindinis motyvas, čia ji paslaptingesnė, tarytum mistinė.
Džiugu, kad S. Baronienė buvo aktyvi plenero, skirto E. Andrė atminimui, dalyvė (2020 m. liepą sukako 180 metų, kai gimė pasaulinio garso prancūzų kraštovaizdžio architektas, botanikas Édouard François André (1840-1911), sukūręs virš 200 parkų įvairiose pasaulio šalyse, 4 iš jų – Lietuvoje: Užutrakio, Trakų Vokės ir Lentvario parkai; ketvirtasis – Palangos Birutės parkas). Jos net 6 piešiniai: „Birutės parkas“, „Trakų Vokės dvaro parko apžvalgos aikštelė“, „Lentvario dvaro parko grota“, „Lentvario dvaro parko kriokliukas“, „Užutrakio parkas – tiltas tarp rūmų ir rotondos“; „Užutrakio dvaro parkas – laiptai link Galvės ežero“ pateko į 2020 metais išleistą Tapybos, fotografijos ir kraštovaizdžio architektūros plenero darbų katalogą „Laiškai iš Edouard‘o F. André sukurtų parkų“.
„Gyvenimas – labai trapus dalykas, todėl reikia priimti jį tokį, koks jis yra, reikia džiaugtis kiekviena akimirka: rudeniu, saule. Reikia gyventi čia ir dabar. Žmonės nesupranta, koks gražus buvo Šiandien saulėlydis: tokio nebuvo vakar, bet tokio nebus ir rytoj. Gyvenimas duotas tik vienintelis, todėl turime jį vertinti, kad galėtume palikti po savęs kažką Šviesaus“, – liete liejasi Stanislavos mintys, kuriai ryški Šviesa liko Močiutė.
„Savo darbus vertinu kritiškai, todėl pati didžiausia svajonė – tobulėti ir kad artimi žmonės visada būtų šalia“, – kalba menininkė, labai aktyviai dalyvaujanti pleneruose ir kūrybinėse dirbtuvėse, grupinėse parodose (2020 m. – 4; 2021 m. – 8 parodos). 2019 ir 2021 metais surengusi savo personalines parodas. Keletas kūrinių priklauso privatiems Lietuvos kolekcininkams bei meno mylėtojams. 2021 m. ji tapo Lietuvos Tautodailininkų sąjungos narė. Ji prisipažįsta, jog netikėjusi, kad ten, kur šviesiausi vaikystės prisiminimai, vyks Jos piešinių paroda… Nes laiko karuselė Tave visada skraidina Ten, kur Tau GERA…
Vokiečių kino režisierius Fred Kelemen sakė: „Didžiausias kūrinys yra mūsų pačių gyvenimas. Mūsų gyvenimas yra dovana ir nesvarbu, ar tikime, kad šią dovaną gavome iš Dievo, ar iš savo tėvų. Vien jau suvokimas, kad gyvenimas yra nuostabi dovana yra paskata būti kūrybiškam. Esame savo likimo kūrėjais. Be to, kūrybiškumas neapsiriboja tik menu. Kūrybiškumo reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač bendraujant su kitais. Galime būti kūrybiški savo darbe, laisvalaikiu, savo santykiuose. Esame savo gyvenimo skulptoriai. Jei mes nenorime būti tik nužmogėję robotai, taisyklių vergai, kūrybiškumas yra būtinas“…
