Vėlinės:Laisvės kovotojų pagerbimas tapo masiniu reiškiniu Lietuvoje
Lietuviams ypatingas Vėlinių laikotarpis –– tiltas tarp praeities ir ateities. Visoje Lietuvoje artimųjų kapų lankymas yra nacionalinė tradicija. Laisvės kovotojų pagerbimas, jų atminimas tapo masiniu reiškiniu šalyje. Apie 20 tūkst. partizanų yra žuvę kovoje prieš okupantus, o dalies jų palaikų nėra surasta iki šiol.
„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausiai jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.” – rašė Laisvės kovotojai, šiuos žodžius atspausdami partizanų laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio” 1952 m.
Turėję kovinį geną žuvo
Nuolatinis pagerbimas: žvakutės, gėlės, žygiai ir dainos. Tuo labai rūpinasi Lietuvos Šaulių Sąjunga ir kitos pilietinės organizacijos, nes visa Lietuva nusėta karžygių kapais.
„Tradicijos yra emociškai labai stiprus dalykas ir jų yra privalu laikytis, ypač pagerbiant žuvusius ar mirusius savo kovos brolius ir seseris, kurie kovojo kaip kariai savanoriai, šauliai ar partizanai ir jų ryšininkai. Vieną dieną mums iškeliavus į amžinybę, tikimės, kad ir mes neliksime užmiršti. Tačiau norint, kad mus prisimintų, reikia prisiminti ir pagerbti istorinius didvyrius, kurie sunkiai, daugeliu atveju beviltiškose situacijose rado savyje drąsos, kovojo, nepabėgo ir neišdavė. Reikia suvokti, kokio stiprumo žmonės turėjo būti. Pavyzdžiui, eini partizanauti 1951 metais ir supranti, kad liko tau geriausiu atveju gyventi pusė metų, bet negali susitaikyti su tuo, kas vyksta. Na, ir išeini iš šio gyvenimo tarsi pajuokaudamas. Gaila, bet visi tie mūsų tautos deimančiukai, tikrieji grynuoliai, turėję kovinį geną, žuvo. Žuvo beveik visi, kiti Sibire ir kalėjimuose sovietines patyčias atkentėjo“, – kalba Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis.
Tiltas tarp praeities ir ateities
„Mums svarbi Lietuvos istorija ir žmonės, kurie paaukojo savo gyvybę Laisvės kovose, ar dūla nerastose duobėse Lietuvoje ir svetur. Nuolatines pagerbimo akcijas Vėlinių laikotarpiu organizuoja ne vien žuvusiųjų už Laisvę artimieji, bet ir Lietuvos kariuomenės vienetai, Lietuvos šaulių sąjunga, skautai, kitos organizacijos ir daugybė pilietiškų žmonių”, – dėsto Strateginių iniciatyvų centro vadovas Alkas Paltarokas.
Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo įvairios pilietinės iniciatyvos pagerbiant Lietuvos rezistentus, lankant kovų vietas, kapavietes. Džiugu, jog dabar turime Lietuvos partizanų memorialą Kryžkalnyje, kad palaidoti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai Lietuvos vadovų panteone Antakalnio kapinėse. Ir neseniai surengtos plk. Juozo Vitkaus- Kazimieraičio palaikų valstybinės laidotuvės. Palaikus atrado Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai ir toliau vykdantys nuolatine žuvusių partizaniniame kare paieškas.
„Bet kiek didžiavyrių niekada nerasime. Niekada nerasime ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vado ir pripažinto faktinio Lietuvos vadovo gen. J. Žemaičio- Vytauto. Jis nužudytas Maskvoje, o jo pelenai kažkur ten užkasti mordore. Čia Lietuvoje, puoselėjami seni ir nauji paminklai visoje šalyje. Tai parodo mūsų visuomenės brandą ir esminį istorijos suvokimą, jos įvertinimą, kad mūsų partizanai buvo tie Laisvės vėliavnešiai, kovotojai pries ypač žiaurią okupaciją. Kiekviena brandi valstybė ir jos piliečiai rūpinasi savo didvyrių atminties paveldu. Tam yra pačios įvairiausios formos ir būdai. Tai yra tiltas tarp praeities ir ateities,“ – sako Strateginių iniciatyvų centro vadovas Alkas Paltarokas.
Įpaminklinimas ir istorijos tiriamieji darbai – nuolatinis procesas
„Istorinės atminties puoselėjimas nėra vien istorikų darbas. Tą ypač matome per valstybines šventes, visų mirusiųjų pagerbimą, Vėlinių laikotarpiu. Žmonės buriasi ir atiduoda pagarbą tiems, kas paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Įpaminklinimas pačiomis įvairiausiomis formomis, tarp jų ir istorijos tiriamieji darbai yra gyvas procesas. Mes visi kartu dar turime daug ką atlikti“, – tvirtina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.
