Lietuvių, prūsų ir vokiečių kultūros pėdsakais
Šiemet sukanka 500 metų, kai susikūrė Prūsijos kunigaikštystė ir Paprūsės regionas, apimantis teritoriją maždaug nuo Vištyčio su Kudirkos Naumiesčio, Virbalio, Kybartų, Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių, Sudargo, Jurbarko, Skirsnemunės gyvenvietėmis. Susiformavo nuolatinis pasienis su savitais gyventojų papročiais ir tradicijomis, atsirado etnokultūrinis regionas, kurį šiandien vadiname Sūduva. Paprūsėje veikė patikimos vietos knygnešiams, nešusiems draudžiamąją literatūrą į Didžiąją Lietuvą. Į Paprūsę atsikeldavo įvairių tautybių žmonės.
Siekiant stiprinti gyventojų tapatybės ir priklausymo etniniam regionui jausmą, 2025 metai paskelbti Paprūsės (Lietuvos Sūduvos ir Žemaitijos pasienio su Prūsija 500 metų sukakties) metais.
Paprūsės nėra Lietuvos regionų žemėlapyje, bet jos paliktų pėdsakų gausu istorinėje atmintyje, kultūriniame ir kulinariniame pavelde, kalboje. Teritorijoje palei sieną su Prūsija ir šiandien dar galima rasti senų bažnyčių, dvarų, kitų susipynusių lietuvių, prūsų, vokiečių kultūros pėdsakų. Paprūsė apima nemažą teritoriją, kur taikiai sugyveno skirtingos kalbinės ir religinės bendruomenės. Tai buvo ekonomiškai ir kultūriškai labiau pažengęs regionas, o naujovės iš jo pasklisdavo po visą Lietuvą: prūsiški žodžiai prigijo tarmėse, virtuvėse įsitvirtino prūsiškų valgių receptai.
Iš Prūsų XIX amžiaus pabaigoje knygnešiai, nešdami maldaknyges, kantičkas, „Palangos Juzę“, galbūt pargabeno ir ne vieną svetimžodį. O tai turėjo įtakos dabartinių Vilkaviškio, Šakių, Jurbarko ar Šilutės rajonų gyventojų kalbai. Iki dabar čia yra išlikę ir vartojami kai kurie prūsiškos kilmės žodžiai: kuknia (virtuvė), berštas (šepetys), asla (grindys), stuba (troba), staldas (tvartas) ir kiti.
Po Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Saliamono Banaičio mirties 1933 metų liepos mėnesį laikraštyje „Rytas“ J. Kriaučiūnas rašė: „Saliamukas“ šliejosi prie inteligentų, prie veikėjų ir kitus traukė: Vaitiekupiuose – Banaitis, Šunkariuose – Povilaitis, pašešupyje – stiprus ūkininkas Banys – tai grandinė, kuri jungė prūsus su Šakiais ir Kudirka, kuria iš užsienio Lietuvon buvo gabenama apsčiai dvasinio peno. „Saliamuko“ dalyvavimas tame krutėjime, žinoma, padarydavo išlaidų, bet stambiam, visko pilnam ūkiui tos išlaidos nedarė didelio apsunkinimo.“
Per Mažąją Lietuvą sklidusios Vakarų civilizacijos naujovės turėjo įtakos zanavykų buičiai, materialinei kultūrai, gyventojų charakteriui, tarpusavio santykiams, papročiams, kraštovaizdžiui. Trobesių apželdinimas irgi galėjo ateiti iš ten, kur jau XVI amžiuje būta sodų prie kiekvienos sodybos. Zanavykų sodybos skendi medžiuose. O jų sodinimo tradicija ėjo iš kaimo į kaimą. Tą aprašo kunigas Juozas Vaičaitis (1881 11 20–1905 03 19–1961 02 07), poeto Prano Vaičaičio brolis: „Tas medelių pamėgimas pasiliko ir vaikuose. Nusižiūrėję į tėvus, vaikai kas pavasaris parsinešdavo visokių medelių ir kišdavo į žemę apie trobas.“
Didžiulę reikšmę mūsų regionui turėjo prekyba. XVIII–XIX amžiuje prūsai per Šešupę ir kitus upelius ateidavo į Šakių turgų prekiauti maisto produktais: dešromis, kumpiais, skilandžiais, kiaušiniais, paukštiena. Atgabendavo ir žąsų.
Sūduva buvo ne tik žemdirbiškas kraštas. „Svečiavimosi etiketas atskleidžia vidinę kultūrą, asmens orumą: zanavyko savigarba neleidžia net ir labiausiai išalkusiam tai parodyti. Jei svečias norima vaišinti, tai jis lig paskutiniosios turi dėkoti, kad nereikią. Valgyti nedaug, žiūrėti, kad ant stalo dar liktų. Būtų labai negražu paimti paskutinis kąsnis. Svečią dosniai pavaišinus, būtinai išleisti, išlydėti ne tik pro duris, bet ir pro vartus.“ (Iš Angelės Vyšniauskaitės straipsnio „Zanavykų kultūros ir charakterio bruožai“, 2010 m.)
Iš čia kilo daug šviesuolių: kunigų, mokytojų, kalbininkų, daktarų, Nepriklausomybės akto signatarų.
Šiemet – išskirtinė proga visa tai prisiminti. Šakių viešoji biblioteka tam skyrė leidinį „Šakių 2025 metų kalendorius“. Šakių viešosios bibliotekos erdvėse eksponuota dokumentų paroda, atspindinti mūsų kultūrinį unikalumą ir daugiakultūrę aplinką „Paprūsė (Lietuvos Sūduvos ir Žemaitijos pasienis su Prūsija)“. Lankytojai galėjo susipažinti su bibliotekoje esančiais leidiniais apie Paprūsės miestelius, knygnešius, žymius žmones, papročius ir t. t.
Įdomus faktas, kad 1894 m. sausio 12 d. Suodžiuose (Šakių r.) gimęs publicistas, prozininkas, mokytojas Saliamonas Antanaitis bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Ateityje“ ir kt. periodiniuose leidiniuose, o pasirašinėdavo Paprūsės Beržo slapyvardžiu. Emigravęs į JAV išleido apysaką „Per kovą į laisvę“ (1920), knygą apie Archimedą. 1973 metais jis žuvo autokatastrofoje VFR.
