Palanga, kuri liko širdyje: Benjaminovičių šeimos istorija

Palangos žydų bendruomenė dalijasi jaudinančia istorija apie iš šio miesto kilusią žydų šeimą – Benjaminovičius. Tai pasakojimas apie kasdienį gyvenimą pajūrio mieste, apie namus, darbą, bendruomeninius ryšius ir likimus, kuriuos dramatiškai pakeitė XX amžiaus istorijos lūžiai. Benjaminovičių šeimos istorija atskleidžia ne tik vienos giminės patirtis, bet ir platesnį Palangos žydų bendruomenės paveikslą – žmones, kurie kūrė miesto ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, augino vaikus, puoselėjo tradicijas ir jautėsi neatsiejama miesto dalimi. Tai atminties pasakojimas apie tai, kas buvo prarasta, bet kartu ir apie pareigą prisiminti konkrečius žmones, jų vardus ir gyvenimus.

Kelių šimtmečių Benjaminovičių gyvenimas Palangoje

Palangoje nuo XVII a. pradžios iki pat 1941 metų gyveno ne viena Benjaminovičių šeima. Vienos iš šių šeimų palikuonys – Mejeris (g. 1950 m.), Simonas (g. 1953 m.) ir Leiba (g. 1956 m.) – šiandien gyvena Ašdodo mieste, Izraelyje. Nepaisant geografinių atstumų, jie palaiko ryšį su Palangos žydų bendruomenės nariais, domisi savo šeimos šaknimis ir prisideda prie gyvos atminties išsaugojimo.

Šių trijų brolių tėvas Preidė Leizeris Benjaminovičius gimė 1922 m. rugpjūčio 21 d. Palangoje. Jis augo gausioje šeimoje – turėjo vyresnįjį brolį Mošę (1910-1982) ir tris seseris: Rahilę (1912-1977), Etą (~1916-2005) bei Libalę (1920-1941). Jų tėvai buvo Simonas Benjaminovičius (~1882-1941) ir Altė Odesaitė-Benjaminovičienė, Palangoje gerai žinomi bendruomenės nariai. Pasak Mejerio Benjaminovičiaus, kartu su šeima gyveno ir Simono Benjaminovičiaus tėvas Aba Benjaminovičius. Jis vertėsi krosnių dėjimo amatu – buvo meistras, kurio darbas buvo svarbus tiek šeimos išlaikymui, tiek vietos gyventojų kasdienybei. Po didžiojo Palangos gaisro 1938 m. gegužės 10 d. Benjaminovičių šeima nuomojo būstą pas žinomą palangiškį, gydytoją Liudą Vaineikį. Tėvo Preidės Leizerio vyriausias brolis Mošė Benjaminovičius, dirbo brigadininku pas statybos inžinierių Meirą Gutmaną, jie statė Palangos mokyklą Kretingos gatvėje (dabartinę Palangos Vlado Jurgučio progimnaziją). Ji atidaryta 1938 m. gruodžio 15 d. Mokyklos atidarymas buvo iškilmingas, jame dalyvavo Palangos miesto burmistras Jonas Šliūpas, kuris taip pat prisidėjo prie šios mokyklos įkūrimo ir statybos projekto įgyvendinimo. 

„Mūsų tėvas be galo mylėjo Palangą“ – Mejerio Benjaminovičiaus pasakojimas

„Mūsų senelis Simonas buvo gintaro apdirbimo meistras ir dirbo namudininku vienoje iš keliolika Palangoje esančių dirbtuvių, kurių, beje, savininkais pagrinde buvo žydų tautybės. Apie tai mūsų tėvas rašė straipsnyje „Lietuvos Jeruzalė“  1991.03.Nr.3(17) laikraštyje.

Tėvas pradėjo dirbti būdamas jaunas – nuo trylikos metų. Nuo penkiolikos metų dirbo mokiniu staliaus dirbtuvėje. Jis mokėsi amato iš meistrų palangiškių ponų – Šilgalio ir Macio. Pas jų šeimas pastoviai lankydavosi kai po karo poilsiaudavo Palangoje. Teta Eta dirbo siuvėja Leono Galdiko dirbtuvėje. Su Galdikais palaikėme glaudžius, draugiškus ryšius ir po karo.

1941 metais birželio 22 dieną prasidėjus karui, tėvas su 2 seserimis buvo Plungėje vestuvėse. Mūsų seneliai – Altė ir Simonas kartu su tėvo jaunesne seserim – Libalė pasiliko namuose Palangoje. Jie suspėjo išvykti iki Kretingos. Įšokti į traukinį einanti Latvijos kryptimi. Latvijos ir Lietuvos buvusiam pasienyje vietiniai fašistai juos sulaikė, išvežė į Liepoją kartu su grupe kitais žydais ir sušaudė šalia konservų fabriko.

Mūsų tėvui pasisekė pasprukti ir galų gale jis atsidūrė Rusijoj Kirovo srities kolūkyje. 1941 metais buvo pašauktas į tarybinę armiją į 16-tą lietuvišką diviziją. 1943 metais kovo mėnesį buvo sužeistas prie Oriolo miesto. Po sužeidimo ilgai gydėsi ir tapo pionieriumi (minuotoju ir išminuotoju). Po demobilizacijos grižo į Palangą, bet nesurado nei tėvų nei sesers gyvųjų tarpe.

1948 metais Vilniuje sukūrė šeimą. Ten dirbo staliumi pagal savo įgyta specialybę. Jo rankomis padaryti baldai buvo visuose knygynuose tame tarpe ir Vilniaus universiteto knygyne. 1995 metais visa mūsų šeima persikėlė į Izraelį. Tėvas mirė 2004 metais ir palaidotas Ašdodo mieste, Izraelyje.

Mūsų tėvas be galo mylėjo Palangą, kalbėjo laisvai lietuviškai ir žemaitiškai. Turėjo daug draugų tarp palangiškių ir su visais mielai bendravo. Vienas iš jo pomėgiu buvo – rinkti medžiagą apie Palangą.“ 

Daugiau unikalių ir iki šiol paslaptyje laikytų žydiškųjų istorijų bei naujų faktų rasite Palangos žydų bendruomenės socialiniuose tinkluose.