A.Sireikos KA treneris M.Žukauskas: treneriu būti niekada net neturėjau minčių
Tai žmogus, kurį veikiausiai žino kiekvienas lietuvis. Vienas geriausių Lietuvos krepšininkų, 2003 m. Europos čempionas, 1996 m. Olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas, daugkartinis Lietuvos, Italijos, Slovėnijos krepšinio lygų nugalėtojas… Pasiekimų krepšinio aikštelėje daug, o šiemet šis žmogus pasiryžo krimsti ir trenerio duoną. Tai – Mindaugas Žukauskas, kuriam patikėtas mažiausių Antano Sireikos krepšinio akademijos auklėtinių ugdymas.
– Sugrįžkime į pačią pradžią. Kodėl pasukote sporto keliu? Ar vaikystėje šalia krepšinio buvo kokia kita sporto šaka?
Beveik visą laiką buvo tik krepšinis. Na, trumpam buvau šiek tiek nuklydęs: buvo dvi dienos rankinio ir viena – lengvosios atletikos. Vis dėlto pasilikau krepšinyje – ėmiau jį lankyti jau nuo pirmos klasės.
O kaip visa tai prasidėjo… Tikriausiai kaip ir visiems vaikams – tėvai atvedė už rankos į treniruotę. Pabandžiau, patiko, „užsikabinau“ ir štai – krepšinis vis dar mano gyvenime.
– Esate baigęs su krepšiniu visai nesusijusią specialybę – verslo administravimą. Kodėl pasirinkote tokias studijas? Ar nesinorėjo mokytis kažko, kas būtų susiję su sportu, treniravimu ir pan.?
Iš tiesų net nebuvo kilę tokių minčių rinktis su sportu susijusias studijas. Kadangi niekada negalvojau apie trenerio karjerą, man tokie mokslai neatrodė itin reikalingi.
Kai buvau 16–17 m., mane pakvietė į „Šiaulių“ komandą, todėl pabaigęs mokyklą turėjau rinktis vieną iš Šiaulių universitetų (KTU arba SPI), tad pasirinkau tuo metu visiškai naują KTU Šiaulių fakulteto specialybę – verslo administravimą. Ją ir baigiau, ir niekada pernelyg nesureikšminau to fakto, kad tai nuo sporto labai nutolusios studijos.
– Karjerą baigėte prieš trejus metus. Nesiilgite profesionalaus krepšinio, aukšto lygio turnyrų?
Kaip čia pasakius… Nevadinčiau to ilgesiu, nes gyventi nuolat gręžiojantis į praeitį ir galvojant, kaip viskas buvo, nenoriu. Žinoma, seku Eurolygos, NBA rungtynes ir nemeluosiu – kartais pagaunu save galvojantį, kad norėčiau dar pažaisti tokiame lygyje (šypsosi). Tačiau iš to profesionalaus krepšinio juk išėjau dėl to, kad kūnas pasakė – jau viskas, pasaugok save. Kiekvienam profesionalui ateina tokia akimirka, tereikia ją ramiai priimti.
– Žaidžiate Šiaulių krepšinio lygoje, „Kalvio“ komandoje. Kodėl nepaleidžiate kamuolio iš rankų – norite palaikyti fizinę formą ar tiesiog negalite gyventi be krepšinio?
Negaliu be krepšinio (juokiasi). Žinoma, norisi ir palaikyti fizinę formą, bet tai puikiausiai darau žaisdamas tenisą ir eidamas į sporto klubą. Tad pasirinkčiau antrąjį variantą – krepšinis yra mano kraujyje, tad vis dar stengiuosi žaisti. Draugai kviečia pažaisti ir už kitas komandas, bet kai kurių pasiūlymų jau privalau atsisakyti – amžius nebe tas, daug žaisti nebegaliu, turiu save pasaugoti.
„Kalvio“ komandoje žaidžiu neatsitiktinai. Jos gretose daug gerų mano draugų, su kuriais mes pažįstami jau daug metų ir esame žaidę kartu – Vaidas Pauliukėnas, Rolandas Vaičiūnas, Audrius Danusevičius. Todėl sulaukęs šios komandos pasiūlymo sutikau – žinojau, kad atėjęs žaisiu su bendraminčiais, suprantančiais vienas kitą aikštelėje.
– Kokie prisiminimai ir emocijos užplūsta prisiminus auksą 2003 m. Europos čempionate? Kokios dar pergalės, karjeros laimėjimai jums buvo įsimintiniausi?
Laikas nuo laiko tie prisiminimai vis sugrįžta – tai bežiūrint televizorių ar per sportinius renginius kas nors primena, tai vaikai apie tai paklausia. Tenka ir medalį ištraukti, parodyti (šypsosi). Tad užmiršti to neišeina. Kita vertus, tai yra pakankamai geras pasiekimas – jų Lietuvos krepšinio rinktinėje daug nėra, todėl tas 2003 m. auksas yra reikšmingas, ir pagalvojus, kad prisidėjau prie tokios reikšmingos pergalės, užplūsta tik pačios geriausios emocijos. Tai, be jokios abejonės, visam laikui išliks atmintyje.
Kalbant apie kitus įsimintinus laimėjimus, kaip labai svarbų išskirčiau bronzos medalį 1996 m. Olimpiadoje. Tai buvo pirmas mano apdovanojimas ir kartu didžiulis postūmis toliau sportuoti, tobulėti, siekti dar didesnių aukštumų. Juk buvau tik 20 m. vaikinas, į rinktinę pakviestas iš „Šiaulių“ komandos. Žaidžiau su Saboniu, Marčiulioniu – savo vaikystės idealais. Ir štai – toks apdovanojimas. Didžiulė motyvacija nesustoti ir judėti pirmyn.
– Per savo karjerą žaidėte Lietuvos, Italijos, Slovėnijos klubuose. Kuriam iš jų jaučiate daugiausia sentimentų?
Kiekvienas klubas paliko kažkokią dalelę mano širdyje. Ir ta dalelė visada bus. Juk Šiauliai – tas miestas, kuriame pradėjau savo karjerą ir vėliau vėl sugrįžau ją pabaigti. „Žalgiris“ buvo mano vaikystės svajonių komanda, kurioje visada norėjau žaisti ir, štai, mano svajonė išsipildė. Liublianos „Olimpijoje“ žaidžiau tik metus, tačiau vis tiek prisimenu tą klubą. Italijoje, Sienos ekipoje, praleidau net penkerius metus, Pezaro komandoje – trejus, tad natūralu, kad pripratau prie aplinkos, žmonių, vietinių sirgalių, kurie taip pat paliko savo pėdsaką atmintyje.
Visi šie klubai man iki šiol svarbūs – domiuosi, seku jų žaidimą čempionatuose.
– Prieš kelerius metus Šiaulių arenoje buvo pakabinti jūsų 5 numeriu pažymėti marškinėliai. Kokios emocijos užplūdo tos ceremonijos metu?
Žinoma, smagu, kad klubas šitokiu būdu mane pagerbė. Labai gražus gestas. Tai neabejotinai sukėlė stiprų virpuliuką širdyje. Ne kiekvienam pasiseka išgyventi tokias akimirkas.
– Kalbant apie A. Sireikos krepšinio akademiją, ar ilgai svarstėte pasiūlymą prie jos prisijungti?
Jau anksčiau buvo visokių pasiūlymų iš akademijos, bet matydamas akademijos veiklą, jos plėtimąsi, matydamas, kiek vaikų čia ateina sportuoti, ilgai nesvarsčiau ir greitai priėmiau direktoriaus pasiūlymą. Nors treneriu būti niekada net neturėjau minčių (juokiasi).
– Jau 2 mėnesius treniruojate 2008 m. gimusius auklėtinius. Kaip jums ši nauja patirtis? Kas dirbant su tokiais mažais vaikais sunkiausia?
Darbas su pirmokais yra ypač sunkus. Na ir kas, kad namie esi užauginęs du sūnus – to net nepalyginsi su dvidešimt sunkiai dėmesį kontroliuojančių vaikų, kuriuos suvaldyti reikia didelio meistriškumo. Reikia atkakliai dirbti ties disciplina, klausymu, kas yra labai sunku, nes tokio amžiaus vaikai sunkiai išlaiko dėmesį ilgiau nei minutę. Tad pirmiausias uždavinys – įsivesti tvarką treniruočių metu, įdiegti pagarbą treneriui, komandos draugui, kurį norisi nuolat kumščiuoti ar pašnekinti. Bet augame, po truputį judame pirmyn ir vaikai sulig kiekviena diena vis labiau supranta, ko čia atėjo ir ką reikia daryti.
– Jūsų abu sūnūs taip pat žaidžia krepšinį. Tai jūsų įtaka?
Ta įtaka tikriausiai tokia ir buvo, kad aš žaidžiau varžybose, jie eidavo į arenas manęs stebėti ir palaikyti, tad nuolat matydami tokį pavyzdį ir patys užsinorėjo žaisti krepšinį. Specialiai jų neskatinau – tik pasakiau, kad reikia kažkuo užsiimti, ir paklausiau, ko jie norėtų. Net nesvarstydami sūnūs pasirinko krepšinį – „noriu būti kaip tu, noriu būti kaip tėvelis“.
– Jūsų gyvenimas tikriausiai neapsiriboja vien krepšiniu. Ar turite kitos mėgstamos laisvalaikio veiklos?
Šiaip domiuosi ir kitomis sporto šakomis – ir pats išbandau, ir stebiu varžybas. Kitas, ne su sportu susijęs, pomėgis – fotografija. Visai neseniai pradėjau ja domėtis. Pats fotografuoju, nuotraukas bandau tvarkyti įvairiomis programomis. Toks lengvas hobis norint atsipalaiduoti (šypsosi).
