Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė – Žemaitijos senosios kalvystės tyrinėtoja, metalo reljefų kūrėja
Sausio 6-ąją menotyrininkei, metalo dailininkei, žemaičių krašto kryždirbystės ir kalvystės puoselėtojai, ilgametei Telšių taikomosios dailės technikumo, vėliau – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojai Adelei Genovaitei Zinkevičiūtei sukanka 89-eri.
Ji kilusi iš Biržų, ten gimė 1933 m. Tik sulaukus aštuoniolikos, buvo ištremta į Sibirą. 1957 m. grįžo į Lietuvą, įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą, kurį baigė 1962 m., įgydama metalo dailės darbų dailininko-meistro diplomą.
Kūrybiška ir atsakinga jauna dailininkė buvo paskirta čia dirbti: pradėjo dėstyti kompoziciją, projektavimą, praktiką, vadovauti diplominiams darbams. Tuo pat metu Vilniaus dailės institute neakivaizdžiai studijavo menotyrą, kurią 1971 m. baigė apgynusi diplominį darbą „Lietuvių liaudies juodo metalo dirbiniai“. A. G. Zinkevičiūtė dailės parodose dalyvauja nuo 1964 m., o mokslininkės darbą, pradėtą studijuojant, vykdo iki šiol. Likusi gyventi Žemaitijos sostinėje visam laikui, ji čia nuosekliai tyrinėjo krašto istoriją, paveldą, ypatingą dėmesį skyrė senajai kalvystei, tačiau pagrindinis menininkės ir mokslininkės darbas buvo dėstymas: per keturis dešimtmečius ji išugdė didelį būrį profesionalių metalo dailininkų.
Nuo 1998 m. iki 2007 m. dėstytoja dirbo ir VDA Telšių fakultete: dėstė dailės istoriją, kompozicijos pagrindus, paveldo praktikas, pasikviesdama studentus tęsė senosios kalvystės tyrinėjimus. Ji taip pat daug dirbo su liaudies meistrais. Rengė, eksponavo rajonines parodas, buvo Telšių parodų salės parodų kuratorė. Vedė seminarus, rašė straipsnius.
Metalo meno dėstytoja gebėjo uždegti studentus meile kietai ir paprastai nepasiduodančiai materijai, kurios pavidalai valdomi ugnimi ir vandeniu. Menininkė ir pati daugybę laiko praleido kalinėdama, kaitindama, aušindama, plaudama vario ar žalvario lakštus, kai mintys, jausmai ir vaizduotė vedžiojo rankas, kuriančias gamtos stichijų ir žmogaus ženklų reljefinius pavidalus – paveikslus. Ir kiek darbų neišliko vien todėl, kad pritrūkus metalo, kūrėja imdavo perkalinėti jau užbaigtus darbus, juos perdarydama į kitus… A. G. Zinkevičiūtės kūryboje dažna Amžinybės tema. Ir ne tik siužetuose, bet ir tvaresnės medžiagos nei popierius ar drobė pasirinkimuose. Tačiau, pasak jos, tai tik pretenzija į amžinumą, nes nieko amžino nėra, viskas sąlygiška, tad ir metalo lakštą galima išlyginti, sulankstyti, sulydyti, ir iš jo liks tik nebylus metalo gabalas…
Dailininkės sukurtuose reljefuose galingai skleidžiasi autorės vidinio pasaulio atspindžiai, širdies ir emocijų krūviai. Anot Adelės, pirmiausia reikėjo prisijaukinti kantrybę, nes kantrybė, o ne fizinė jėga buvo reikalinga, kad iš laisvalaikio minučių, išgyventų skaudžių ir džiugių gyvenimo akimirkų, užgimtų gilūs filosofiniai meno kūriniai. Menininkė yra pasakojusi, kad ji ne vienerius metus dirbo pati sau, niekam savo darbų nerodė. Kai kūrinius pradėjo eksponuoti parodose, jie ne visada rasdavo savo nišą, nes neatitiko socialistinio realizmo standartų, kur mintis privalėjo būti išreikšta aiškiai ir suprantamai liaudžiai, o ne slepiama po abstrakčiais vaizdais. Menininkė dalyvavo respublikinėse dailės parodose Vilniuje, įvairiose parodose Klaipėdoje, Telšiuose, Plungėje, Biržuose. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę ji surengė dvi personalines parodas. Keletas vario reljefų buvo išvežti į Lenkiją ir Rusiją. Dabar didelė įspūdingų Zinkevičiūtės kalinėtų vario ir žalvario reljefų kolekcija yra Biržų pilies ekspozicijoje.
