Atgimusiame Klaipėdos muzikiniame teatre dera istorija ir modernumas

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras po rekonstravimo prikeltas naujam gyvenimui. 1964 m. statytas kaip Klaipėdos kultūros rūmai, šiandien šis statinys stovi pagrindinių urbanistinių linijų – H. Manto ir Danės gatvių – sankryžoje.

Pagal architekto Algimanto Mikėno projektą statytas pastatas ilgą laiką buvo vienu iš ryškiausių Lietuvos reprezentacinės architektūros ankstyvojo modernizmo pavyzdžių. Prie rekonstrukcijos projekto dirbusiems įmonių „Inžinerinė mintis“ ir „Studio GA“ specialistams teko užduotis ne tik išlaikyti senojo pastato charakterį, bet ir pritaikyti jį Muzikinio teatro funkcijai. Projekto vadovas Tomas Burokas, architektai: Wolfgang Gollwitzer, Nomeda Petniūnienė, Mitsuhisa Matsunaga, Goda Visockaitė.

„Rekonstrukcijos projekto parengimas buvo sudėtingas ir todėl, kad pats pastatas yra kultūros paveldo teritorijoje, jam taikomi paveldosauginiai reikalavimai, aukštingumo ir kiti apribojimai“, – kalbėdama apie iššūkius, kuriuos teko įveikti projekto rengėjams, sakė architektė Nomeda Karolina Petniūnienė.

Paliko istorijos pėdsakus

Atsižvelgiant į paveldosauginius reikalavimus, teatro rekonstrukcijos projekte numatyta išlaikyti išskirtinius architektūrinius senojo pokarinio laikmečio pastato bruožus – tipišką tūrinę-erdvinę kompoziciją, ryškų funkcionalizmą, spalvinę gamą. Rytinėje Atgimimo aikštės pusėje išsaugota keturaukštė senojo pastato dalis ir 33 metrų aukščio bokštas, kuriame įsikurs dalis administracijos ir atvira apžvalgos aikštelė.

Senojo korpuso, antro aukšto interjero svarbiausias modernistinis akcentas – Kolonų salė – apjungiama su naujojo priestato foje į vieningą erdvę, skirtą žmonių bendravimui.

Renovuotose senojo pastato patalpose dirbs teatro administracija, siuvykla, naujojo priestato rūsyje – bus įrengtos repeticijų patalpos teatro menininkams, pagalbinės patalpos.

Teatro prieigose projekto autoriai paliko senosios istorijos pėdsakų: atliktų archeologinių tyrinėjimų šurfų vietose paliktos šioje vietoje buvusių statinių liekanų atodangos, kurios lankytojų patogumui uždengtos pritaikytu vaikščiojimui stiklu.

Naujasis priestatas – modernumo gūsis

Projektuotojai nusprendė nugriauti dalį esamo teatro pastato iš Danės upės pusės ir statyti naują priestatą, kuriame Didžioji salė pakreipta Danės upės link. Iš Danės gatvės pusės įrengtas ir pagrindinis įėjimas į teatrą.

„Naujojo priestato atviras fasadas nukreiptas į pietus, kad būtų galima pasinaudoti saulės energijos privalumais, o uždaros dalys – į šiaurę. Siekiant naujojo ir senojo pastatų medžiagų vientisumo, visuose pastatų fasaduose išlaikyta vienoda spalvinė gama, pasirinktos natūralios statybinės medžiagos – tinkas, stiklas, betonas“, – apie naujojo priestato specifiką kalbėjo architektė.

Architektės teigimu, pastato vidaus išplanavimo sprendimai padiktavo ir jo prieigose esančių erdvių funkcionalias išplanavimo galimybes: „Po rekonstrukcijos teatro lankytojams duris atvers Didžioji (700 vietų) ir Mažoji (182 vietų) teatro salės. Jos abi pasuktos 90-ties laipsnių kampu, tai leido visuose aukštuose suprojektuoti atvirus holus, taip pat nukreiptus tiesiai į Danės upę. Atsirado galimybė panaudoti lauko terasą bei pastato prieigas, o tuo pačiu ūkinė zona atskirta nuo pagrindinių teatro prieigų“.

Naujajame priestate atsisakyta senosios architektūros imitacijos ir atiduota duoklė modernumui, juo labiau, kad pats statinys išsiskiria savo tūriu bei masteliu, tad kontrastuoja su senaisiais pastatais.

Pilkas ir rusvas granitinis tinkas, tamsūs langų rėmai, masyvios, be langų plokštumos derinamos su naujojo priestato masyviomis stiklo plokštumomis, banguojančiu dinamišku stiklo pluošto betono fasadu.

Naujo etapo pradžia

Naujasis Klaipėdos muzikinis teatras ne tik organiškai įsilies į senamiesčio bei modernėjančios Klaipėdos kraštovaizdį, bet ir taps išskirtiniu orientyru tiek miestiečiams, tiek miesto svečiams.

Rekonstrukcijos projekto autoriai tikisi, kad pristačius naują priestatą ir Muzikinio teatro pastatams pakeitus savo išvaizdą prasidės ir naujas miesto ir jo bendruomenės kultūrinio gyvenimo etapas: teatrui pagaliau pavyks atsikratyti morališkai pasenusio statinio etiketės, o naujose erdvėse sėkmingai bus realizuojamos veržlios kūrybinės idėjos.

„Inžinerinė mintis“ ir „Studio GA“ vizualizacijos