Balandžio 15-oji ir jos reikšmė Gražutės regioninio parko kultūros paveldui
Balandžio 15 d. Lietuvoje jau dvyliktą kartą švenčiama, kaip Pasaulinė kultūros diena. Ją LR Seimas 2006 m. liepos 19 d. įteisino kaip atmintiną dieną. Kultūros dienos minėjimas balandžio 15 d. susietas su Taikos vėliavos simboliu ir Nikolajaus Rericho paktu – sutartimi dėl kultūros vertybių apsaugos, kuri tapo pagrindu kultūros vertybių saugojimui 1954 m. Hagos konvencijoje.
Šiemet Pasaulinė kultūros diena ypatinga, kadangi 2018 m. paskelbti Europos kultūros paveldo metais.
Brangindami kultūros paveldą galime suvokti, kokia didelė mūsų įvairovė, ir pradėti diskutuoti apie tai, kas mus sieja. Ar galėtume kokiu nors būdu labiau pratutinti savo gyvenimą, negu domėdamiesi vienu iš svarbiausių savo tapatybės elementų?
Kultūros paveldas neturėtų būti apleistas, ardomas arba naikinamas. Todėl 2018 metais ieškokime būdu jį įvertinti ir išsaugoti.
Europos kultūros paveldo metai – puiki proga susipažinti ne tik su Europos paveldu, bet ir su Gražutės regioniniame parke esančiomis materialiomis kilnojamosiomis ir nekilnojamosiomis bei nematerialiomis kultūrinėmis vertybėmis, jas įvertinti ir jomis pasidžiaugti.
Gražutės regioniniame parke yra net 211 kultūros paveldo objektų – 143 pavieniai kultūros paveldo objektai yra įtraukti į KPD registrą. Gražutės regioniniame parke yra 14 registrinių kompleksų. Kompleksus sudaro 47 pavieniai objektai. Kiti – 96 objektai kompleksų neformuoja. Gražutės regioniniame parke yra net 68 pavieniai objektai neįtraukti į kultūros paveldo registrą. Jie žinomi kaip vietinės reikšmės – arba galėtų būti įtraukti į KPD registrą, arba – prižiūrimi savivaldybės, arba – priklausomi nuo fizinę objektų būklę ir vertybes nustatančių tyrimų.
Gražutės regioniniame parke susitelkęs ne vieną šimtmetį menantis kultūros paveldas.
Parko teritorijoje anuomet gyveno lietuvių ir sėlių genties žmonės, apie kurių gyvenimo būdą bei buitį pasakoja gausiai išlikę piliakalniai, alkakalniai bei pilkapiai.
Parke stūkso net 15 piliakalnių. 7 iš 15 piliakalnių randamos buvusių senovės gyvenviečių liekanos, leidusios piliakalnius datuoti II tūkst. pr. Kr. – I tūkst.-II tūkst. po Kr. Taigi, galima teigti, jog I tūkst. pradžioje piliakalniuose virė gyvenimas. Keleto piliakalnių klestėjimo laikas itin ilgas – iki V a. (Sokiškių pil.) ar net XIII a. (Šiukščių pil. gyvavo iki pat Lietuvos valstybės susikūrimo).
Iki tol, kol susiformavo valstybė senovės lietuviai savo mirusiuosius laidodavo pilkapiuose, išsidėsčiusiuose pavieniui, mažomis grupėmis ar ištisais pilkapynais. Ne išimtis ir Gražutės regioninio parko teritorija, turinti 33 pilkapynus / pilkapius bei 2 plokštinius kapinynus. Šie objektai rodo, jog geležies amžiuje dabartinėje, nuo 1992 m. susiformavusioje Gražutės regioninio parko teritorijoje buvo įsikūrusi ne viena gyvenvietė.
Kad teritorija pagonišku laikotarpiu buvo gana gausiai apgyvendinta, sako ir išlikę 4 alkakalniai bei 5 mitologiniai akmenys.
Jau kitą, šiek tiek vėlyvesnę į Gražutės regioninio parko teritoriją patenkančių gyvenviečių istoriją pasakoja įvairus architektūrinis paveldas ir technikos – inžinieriniai paminklai. Apylinkės išsiskiria buvusių vandens malūnų gausa. Tai nenuostabu, turint omenyje didelį vietovės vandens telkinių kiekį. Vietiniai stengėsi išnaudoti vandens energiją statydami vandens malūnus, o vėliau ir hidroelektrines.
Gražutės regioniniame parke išlikę dvarai su ūkiniais pastatais, sodais ir bažnyčios pasakoja apie čia šeimininkavusias Giedraičių, Rudaminų, Beganskių, Daugėlų, Strutinskių bei Tiškevičių gimines bei apie Antalieptėje veikusią Basųjų Karmelitų vienuoliją, Salako miestelio gyventojų bendruomeniškumą ir atsidavimą, Dūkšto dvare dienas leidusius kultūros atstovus – A. Mickevičių, Janą Rustemą, Adomą Hrebnickį. Šį paveldą papildo tam tikras asmenybes arba istorinius įvykius įamžinantys memorialiniai paminklai ir vietos.
Gražutės regioniniame parke ryškūs sakralinis paveldas bei kryždirbystės objektai: kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir koplytėlės. Visa tai laikoma dvasinės kultūros fenomenu, kurį įprasmina kryždirbystė tradicija ir kryžių simbolika, laikoma reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo dalimi.
Taigi, apibendrinant, Gražutės regioninio parko kultūros paveldą galima klasifikuoti į tokias grupes: piliakalniai, alkakalniai, mitologiniai akmenys, pilkapynai, senosios kapinės, kapinynai, memorialiniai paminklai ir vietos, kryždirbystės paveldas, architektūriniai statiniai ir jų kompleksai, techninis paveldas, apleisti registriniai kompleksiniai kultūros paveldo objektai, sakralinis dailės paveldas. Visa tai yra visuotinė vertybė, svarbi individui, bendruomenei ir visuomenei. Svarbu jį išsaugoti ir perduoti būsimoms kartoms. Gali atrodyti, kad Gražutės regioniniame parke esantis paveldas priklauso praeičiai arba yra statiškas, tačiau iš tiesų jis kinta dėl mūsų veiklos. Negana to, mūsų paveldas labai svarbus kuriant Europos ateitį. Gražutės regioniniame parke esantis kultūros paveldas tai – „Europos paveldas praeities ir ateities gijų pynė“.
