Šiluvos istorija. Nuo Būdos iki Šventovės

Pradžia – kaimas

Žvelgti į Šiluvos istoriją – tai pažvelgti į miestelio ir šventovės simbolinį dialogą, turėjusį įtakos vietovės tapatybės formavimuisi. Vis dėlto pradžia sietina su gana įprastais ir utilitariniais vietovės tapatybės kūrimo principais.

Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad pirmasis Šiluvos vietovardis buvęs Būda. XV a. jis buvo žinomas kaip „Dchillos, alias Buda“. Žodis „Būda“ reiškė vietą, kur gyveno miško medkirčiai, sargai ir buvo apdorojama mediena. Taip pat šis vardas apibūdino vietą, kurioje mediena buvo ruošiama didžiojo kunigaikščio iždui. Iš nukirstų medžių buvo daromos lentos statinėms ir statyboms, deginama derva, gaminamas degutas, pelenai. Apdorotoji mediena buvo plukdoma į paskirtus uostus. Tokiems miško darbams labai tiko Šiluva – miškų apsuptyje esanti vietovė.

Miestelis tarp kaimo ir dvaro

Jurgio Gedgaudo Būdos kaime kūrėsi dvaras, kurį paveldėjo jo sūnus – Petras Simonas Gedgaudas, kuris ir tapo Šiluvos bažnyčios steigėju.

Bažnyčios steigimo aktas, dalyvaujant liudininkams bei patikėtiniams, buvo sudarytas bei antspaudu patvirtintas 1457 metais, sekmadienį po Šv. Lemberto (t. y. rugsėjo 1 d.), pačiame Šilo, arba Būdos, dvare. Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai greitai padarė ją žinomą visoje vyskupijoje ir Lietuvoje.

Steigiant bažnyčią teigiama: „Viešpaties vardan. Amen. Visų įvykių atminimas dingsta ir nepasiekia žmogiškosios amžinybės, jei nėra pasirūpinama sutvirtinti raštais ir antspaudais. Todėl aš, Petras Gedgaudas, Geišių tėvainis, norėdamas, kol dar esu gyvas, padaryti gerų darbų, kad kartais pamotė mirtis staigiu smūgiu manęs nepakirstų, ir trokšdamas savo ir savo teisėtos žmonos sielų išganymui padėti, be to, norėdamas, kol esu gyvas, mano pirmtakų paliktų gėrybių pagalba palengvinti sielą nuo to, kas ją slegia, būdamas sveikas, pajėgaus proto, nepriverstas, neįtaigotas, nei kieno nors pikto vyliaus apgautas, o tik savo geros valios laisvu apsisprendimu ir mano bičiulių sutikimu, steigiu Šile, arba Būdoje, bažnyčią Šv. Marijos Gimimo, šv. Petro, šv. Baltramiejaus ir šventųjų patronų garbei. Kad tos bažnyčios katalikas rektorius, kuris jai tarnaus ir ją valdys, būtų aprūpintas pragyvenimu ir drabužiu, užrašau ir užrašydamas amžinai perleidžiu ir dovanoju tam, kuris pirmas, antras, trečias ir t. t. ten gyvens, pirmiausia dirvą prie bažnyčios ir kitą žemę…“

Pasirašydamas steigimo aktą, jis įrašė dvaro vardą „Šilas, arba Būda“.  Tad „arba“ atskleidžia, jog senasis vardas jau buvo keičiamas nauju. Pastebėtina, jog pakeitimas buvo būtinas siekiant atskirti vieną Būdą nuo kitos, mat tuo metu Lietuvoje aptinkama apie 45 tokie vietovardžiai. Nepraėjus nė dešimtmečiui nuo bažnyčios steigimo, 1466 metais vietos kunigas pasirašo „Jonu, Šilo klebonu“. Taip miestelio pavadinimas įgavo pradžią dabartiniam Šiluvos vardui.

Iš Šilo kaimo didikas Petras Simonas Gedgaudas užrašė naujai bažnyčiai dešimt šeimų su kilnojamu ir nekilnojamu turtu ir teisėtai joms priklausančiomis žemėmis. Bažnyčia buvo pastatyta dvaro žemėje, ir čia pradėjo kurtis miestelis. Ji buvo pavadinta tais laikais gan retu, ir bene pirmuoju Lietuvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir šventųjų globėjų Petro bei Baltramiejaus titulu. Manoma, kad Petras Gedgaudas Mergelės Marijos gimimo šventės datą (švenčiamą rugsėjo 8 d.) galimai mėgino susieti su savo tėvo bendražygio Vytauto Didžiojo karūnavimu, turėjusiu įvykti 1430 m. rugsėjo 8-ąją.

Statytojo valia suteikus bažnyčiai Marijos Gimimo vardą ir išrūpinus titulinius atlaidus, ji ėmė garsėti. Į šiuos atlaidus traukdavo minios maldininkų iš atokiausių Lietuvos kampelių ir net Užnemunės, kur vyravo protestantai.

Maždaug po šimtmečio, 1551 m., Ragainės pastorius Martynas Mažvydas laiške Prūsų hercogui Albrechtui skundžiasi, kad jo parapijiečiai lietuvninkai nepriprantą prie naujo tikėjimo kunigų, yra ištikimi „popiežiškiams“ ir švenčių dienomis vykstą į Lietuvos bažnyčias, taip pat ir į garbingosios Mergelės Marijos atlaidus Šiluvoje, taip nusikalsdami „bjauria stabmeldyste“. O Šiluva nutolusi nuo Ragainės beveik šimtą kilometrų!

Šiluva buvo svarbi ir dėl savo geografinės padėties bei žinoma kaip svarbus kelių ir vieškelių susikirtimo taškas. Pro ją ėjo senas kelias į Raseinius, Kėdainius, Betygalą, Grinkiškį, Tytuvėnus, o Raseinių kelias sujungė Šiluvą su Kaunu. Čia būta kelių į atskirus dvarus, tokius kaip Žadikių, Šunkepių ir kitus. Dviejų svarbiausių magistralinių vieškelių kryžkelė buvo Šiluvoje: Raseinių – Šiaulių kelias, vedęs į Latviją ir Mintautą, bei Kėdainių – Lyduvėnų kelias, vedęs į Tilžę ir Prūsiją. Šiaurėje nuo Šiluvos ėjo dar du vieškeliai: vienas per Kelmę į Šaukėnus, kitas per Tytuvėnus ir Šiaulėnus į Radviliškį. Kai kurie šie keliai buvo minimi jau XIV a. kryžiuočių žvalgybos pranešimuose. Nuo XVI a. jie jau buvo žinomi kaip Šiluvos – Raseinių senovinis vieškelis ir Šiluvos – Kėdainių vieškelis. Todėl, tuo pat metu nenuostabu, tačiau ir neįtikėtina, jog tokia nedidelė vietovė, tapo tokios svarbos objektu, dar ir šiandien bei, neabejotina ateityje, lankoma gausių būrių piligrimų.