„Būkime kartu“ – XVII-asis Lietuvos lenkų kultūros festivalis

Margatautė Lietuva – lyg per Jonines žydinti margaspalvė pieva, kurioje kiekvienas žiedelis savo spalva, savo grožiu veriasi, kiekvienas žolynėlis savo išskirtinumu žvilgterėti kviečia…

Lietuvoje gyvena daug lenkų tautybės žmonių. Jų atsiradimas siejamas ir su Lietuvos Krikštu XIV a., ir su kunigaikščiu Gediminu, kvietusiu atvykti į šalį. 

Turmante šiemet nudainavo, nulingavo jau XVII-asis Lietuvos lenkų kultūros festivalis „Būkime kartu“, kvietęs į gražią šventę tuos, kurie lenkų kalbą – gimtąja kalba laiko. Tiesa, šiais metais festivalyje nebuvo tiek daug kolektyvų, tačiau šventės žavesys tikrai nenublanko.

Festivalis, kaip visada, pradėtas Šv. Mišiomis. Švč. Jėzaus Širdies vikaras kun. Miroslav Anuškevič, lenkiškai sakydamas pamokslą apie Jėzaus Duonos dauginimo stebuklą, siejo su brangiausiomis vertybėmis. Dievas, garbė ir tėvynė – svarbu, kaip ir mūsų kasdienė Duona. Po Šv. Mišių aplankytas lenkų tautos broliškas kapas, ant paminklo užrištos tautinės juostelės, skambėjo maldos ir giesmės.

Nuskambėję Lietuvos ir Lenkijos himnai simbolizuoja tautų pagarbą. Linkėdamas gražaus tautų bendradarbiavimo, visus festivalio dalyvius ir svečius sveikino atvykęs Zarasų rajono meras Nikolajus Gusevas ir Zarasų Kultūros centro direktorius Aurimas Gudas. Teresa Solovjova, Lietuvos lenkų sąjungos generalinė sekretorė, Trakų rajono savivaldybės tarybos narė, dėkojo už nuoširdžias tėvynainių maldas, už svetingumą; perskaitė Valdemar Tomaševski, Visuomeninės organizacijos Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) pirmininko, europarlamentaro, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) vadovo, sveikinimą, išreikštą padėką, kad puoselėjama pagarba lenkų tautos tradicijoms, organizuojami renginiai. Džiugu, kad nepamiršta buvo ir pirmoji Lietuvos lenkų sąjungos Zarasų rajono skyriaus pirmininkė – Veronika Bagdonovič.

JE ponia Urszula Doroszewska, Lenkijos Respublikos ambasados Nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje, perdavė padėką „Sidabro gijai“ kurį perskaitė Irmina Szmalec, Lenkijos Respublikos ambasados antroji sekretorė, Konsulinio skyriaus vadovė. Ji taip pat labai džiaugėsi Lietuvos lenkus vienijančiu kultūros festivaliu.

Moterų vokalinio ansamblio „Sidabro gija“ dainos – puikus įrodymas, kad šiame, Vilniaus vyskupijai priklausančiame krašte, lenkų tautos tradicijos gyvos. Puikiai skambėjo Mamos su dukra – Anos ir Inesos Lotočkų duetas: atlikta įkvepianti daina apie laisvę. Ukrainiečių liaudies dainą „Motina mano, aš žinau“, išverstą į lenkų kalbą, solistė Ana Lotočka skyrė visoms mamoms, tuo pačiu dėkodama Lietuvos lenkų sąjungos Zarasų rajono skyriaus pirmininkei Teresai Narkevičienei, visada rūpestingai ir motiniškai globojančiai lenkų kultūros festivalio tradicijas.

Žaviais tautiniais drabužiais apsirėdžiusios Vilniaus m. Naujosios Vilnios kultūros centro vokalinio ansamblio „Melodija“, įkurto 1995 m., dainininkės, kurių repertuare Vilniaus krašto, patriotinės dainos, religinės giesmės. Vadovė muzikos mokytoja Janina Stupenko.

Solistė Justyna Palkiewič – Tarptautinio konkurso laureatė, žavėjo sodriu balsu ir puikiu sceniniu įvaizdžiu.

Žiūrovai turėjo puikią galimybę pasigrožėti ansamblio „Przyjaciele“ („Bičiuliai“) Mickūnų kultūros skyriaus centro dainininkais: jų ryškia tautine apranga, turtinga koncertine programa.

Valerij Bogomolnikov  ir  Veros Pupel atliekamos dainos visada mielai sutinkamos turmantiškių.

Kai scenoje pasirodė iš Vilniaus „Senjorai“ – puikus pagyvenusių žmonių ansamblis, dovanojęs visą pynę dainų, žiūrovai suprato, kad festivalio laikas jau eina į pabaigą… „Senjorai“ kartu su visais festivalio dalyviais pelnytai uždainavo: „100 metų Teresai“.

Lietuvos lenkų sąjungos Zarasų rajono skyriaus pirmininkė Teresa Narkevičienė už apsilankymą ir sveikinimus nuoširdžiai dėkojo Zarasų rajono merui Nikolajui Gusevui, Zarasų KC direktoriui Aurimui Gudui, aktyviai talkinusiam Mariui Bukauskui, rėmėjams – lenkams iš Vroclavo ir Lenkijos Respublikos ambasadai, visiems šventės dalyviams, svečiams. Už lenkų kultūros puoselėjimą ir sklaidą ypatinga padėka Anai Lotočkai, kuri ne vienerius metus buvo sekmadieninės lenkų mokyklėlės mokytoja (nuo rugsėjo mėn. šios mokyklėlės veikla nebebus vykdoma) ir Švč. Jėzaus Širdies vikarui kun. Miroslav Anuškevič, perkeliamam į kitą parapiją.

Festivalis baigėsi, tačiau šventė širdyje dar tęsėsi… Visų dainų neišdainuosi: spalvingas, ryškus lenkų tautos dainynas. Mes esame labai turtingi, nes mokame džiaugtis, melstis ir dainuoti šaliai, kurioje gyvename, nes mokame saugoti tradicijas tos šalies, kurios kalba kalbėjo mūsų protėviai… Graži margaspalvė Lietuva, nes kiekviena tauta, gyvenanti šioje šalyje, pripildo ją šviesia žydinčia savastimi.