Didelė šventė septynių gyventojų kaime
NEMIRAI. Rugsėjo 17 dieną čia vyko ne tik Šv. Pranciškaus žaizdų atlaidai, bet ir Šventosios Dvasios bažnyčios 80-mečio bei kaimo 250 metų jubiliejaus paminėjimas. Be to, atsisveikinta su į kitą parapiją iškeltu klebonu kun. Vitalijumi Volodkovičiumi, o naujojo klebono kun. Vytauto Mazirsko priesaiką priėmė Marijampolės dekanas kan. Deimantas Brogys.
„Jau bažnyčia ąžuolų kasom išdabinta, šventoriaus kryžius naują rūbą užsivilko, mūsų darželių astrais altorius pasipuošė, nauji suolai pargabenti, sienos ir lubos išdažytos – viskas kvepia artėjančia švente! Vėlyvas atolas sukrautas į kupetas ir žinoma – į žaiginį, Nemirų šulinio naujas dangtis uždėtas, Miko dovanotais balkeliais klėtis padabinta, priekabos scena Arvydui Vilčinskui pastatyta, laukiam ir „Vandupės“ atitekėjimo… Ai, dar daug ko nespėjom – bet ir rytas dar toli… Vakaras prieš didžią šventę toks gražus, toks šiltas, toks tylus – tikra ramuma Nemiruose. Tik kur ne kur girdisi paukščių čiulbėjimas. Šakelės sutraška – tai, tikriausiai, jau ateina šv. Pranciškus, kad rytoj suteiktų mums atlaidus ir pasveikintų bažnytėlę su 80-mečiu, o Nemirų kaimą – su 250 metų jubiliejumi, kad išlydėtų tarnystei į kitą parapiją kunigą Vitalijų, o naująjį kleboną Vytautą džiaugsmingai pasitiktų…“ – taip apie laukiančius atlaidus skelbė būdiečiai socialiniuose tinkluose.
Nemirai – nedidelis Jankų seniūnijos kaimas Kazlų Rūdos savivaldybėje (anksčiau, kol jos nebuvo – Šakių rajone), vos du kilometrus nutolęs nuo Būdos kaimo. Nevietiniam, norinčiam surasti bažnytėlę, reikia atkaklumo – ji gerokai atitolusi nuo gyvenvietės, laukuose, pasislėpusi medžių paunksmėje. 1980 metais Šakių dekanato vicedekanas kun. Juozas Jakaitis (1923 04 25–1945 12 21–1988 08 27) rašė: „Iš Višakio Rūdos važiuojama 7 km geru keliu link Jankų, po to nuo kryžkelės sukama link Pilviškių ir už poros kilometre randama lentpjūvė. Pro tą lentpjūvę pasukus, po dešinei, už 1,5 km bus Nemirų bažnyčia. Tai surašiau, nes jokie žemėlapiai šio kelio į Nemirus nerodo. Jei kas norės pamatyti ir aplankyti vieną iš nuošaliausių Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių, turės pravažiuoto šiuo keliu“.
Šie metai tikrai neeiliniai Nemirų kaimui ir Šv. Dvasios parapijai. Minime kaimo įkūrimo 250 metų jubiliejų ir švenčiame bažnyčios pastatymo 80 metų sukaktį. Rugsėjo 17 dieną vyko Šv. Pranciškaus žaizdų atlaidai ir šių sukakčių paminėjimai. Laukiant šių švenčių išgražinta ir išdažyta bažnyčia, rėmėjų padovanoti nauji uosiniai klauptai. Atlaidų metu atsisveikinome su kunigu Vitalijumi ir pasitikome naująjį kleboną kunigą Vytautą, kuris prisiekė puoselėti Nemirų parapiją ir bažnyčią. Šventoriuje surengta garliaviškės tautodailininkės Dalės Janauskienės darbų paroda „Šiaudukas“. Labai gražūs, įdomūs, kruopštūs kūriniai. Dalės mamytė (Domicelė Kudirkaitė) kilusi iš Būdelės kaimo, Jankų seniūnijos.
Iškilmingas šv. Mišias aukojo naujasis parapijos klebonas kun. V. Mazirskas. Koncelebravo buvęs klebonas kun. V. Volodkovič ir Marijampolės dekanato dekanas kan. D. Brogys. Šv. Mišiose giedojo Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus širdies parapijos choras (vadovė Gintarė Federavičienė).
1942 metais Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas davė leidimą Nemiruose kurta katalikų parapiją. Žemę bažnyčios statyboms davė ūkininkas Antanas Tilmonas, šiek tiek ir ūkininkas Kudirka. Statybose talkino vietiniai ir Jankų kaimo gyventojai – pjovė medžius, ruošė medieną, skolino arklius ir vežimus statybinėms medžiagoms gabenti. Daug prisidėjo Sasnavos kaimo lentpjūvės ir malūno savininkas Juozas Urbonas. Jis prisidėjo ne tik miško medžiagomis, bet ir nupirko bažnyčios varpą bei kitus reikmenis.
1942 m. gruodžio 12 d. pirmuoju Nemirų parapijos klebonu paskirtas kun. Aleksandras Labanauskas (1909 06 05–1937 06 13–1976 09 23). Kunigas rūpinosi parapijos kūrimosi ir bažnyčios statybų reikalais, o ir pats ir dažnai su kirviu, pjūklu bei plaktuku darbavosi statybvietėje. Buvo karo, baimės, nerimo ir nepritekliaus metai. Žinoma, tai kliudė ir statybų darbams – buvo sunku gauti statybinių medžiagų. Nepaisant to, 1943 m. rudenį gražūs trobesiai su dar gražesne bažnyčia iškilo ant Nemirų smėlio kalvos… Ši bažnyčia yra tarsi sunkaus laikmečio, tikėjimo, drąsos, bendrystės simbolis. Bažnyčios projektą parengė šakietis inžinierius J. E. Kvedaravičius, o vidų ir altorius įrengė meistras, skulptorius Juozas Dobkevičius iš Sintautų.
Iš kun. A. Labanausko prisiminimų apie bažnyčios statybą:
„Ir aš, pasitikėdamas Dieviškąja apvaizda, sutikau, nors buvo karo metas Šturm und Drang perjod… Per vieną vasarą išdygo ir Nemirų bažnyčia, ir visi trobesiai: graži klebonija, kluonas, tvartas, klėtis, bulvinė, špitolė (rentinys). Sukomės visi: ir bažnyčios komiteto nariai, ir tuometinis šaunus mūsų zakristijonas V. Bandza (…) ir aš kaip motoriukas“. Beje, buvęs zakristijonas Vincentas Bandza 1982 metais sugrįžo į Nemirų parapiją jau kaip kunigas.
Šiuo metu iš parapijai priklausiusių pastatų belikę tik klėtelė ir tvartas. Klėtelėje dažnai vyksta kultūriniai renginiai, parodos, susitikimai. Ir kaip simboliška – pradėjus bažnyčios remontą, ruošiantis 80-mečio šventei, giliai palėpėje, po spaliais ir laiko suneštomis šiukšlėmis rastas kirvis! Tikriausiai jį paliko bažnyčios statytojai, o gal pats jos statymo organizatorius kun. A. Labanauskas. Tai mums, parapijiečiams, tarsi ženklas ir įpareigojimas saugoti, gražinti ir tvarkyti savo bažnyčią.
Nuolatiniais Nemirų parapijos klebonais buvo: 1942-1947 metais – kun. A. Labanauskas, trumpai – kun. V. Kudirka, 1949-1951 metais – kun. Antanas Vebeliūnas (1892 11 05–1916 05 08–1979 11 08), 1952-1953 metais – kun. Julijonas Kazakas MIC (1886 01 02–1910 05 15–1960 07 18), 1955-1977 metais – kun. Pranciškus Šukys (1903 01 29–1930 06 22–1977 12 10). Ilgiausiai dirbęs kun. P. Šukys sustiprino parapiją, baigė jos kūrimą, rūpinosi parapijos šventėmis. Beje, nuo 1947 m. kovo iki rugsėjo jis dirbo Vilniaus arkivyskupijos Tilžės parapijoje (Zarasų r.), ten suimtas, už „kontrrevoliucinį sabotažą“ nubaustas 10 metų bausme pataisos darbų lageryje. Grįžęs iš jo atvyko į Nemirus. Čia mirė ir palaidotas.
Nuo 1978 metų Nemirai neturi nuolatinio klebono. Parapiją aptarnauja gretimų parapijų kunigai. Ilgiausiai čia dirbo kun. Vincas Bandza – 11 metų (1982-1993), kun. Zenonas Stepanauskas – 8 metus (1993-2001), kun. Vidmantas Striokas – 15 metų (2005-2020).
Nemirų bažnyčios altoriai – neogotikinio stiliaus, kairiajame šoniniame altoriuje – Lurdo šv. Mergelės Marijos statula, dešiniajame – Šv. Antano su Kūdikėliu Jėzumi. Didžiajame altoriuje – paveikslas „Šv. Dvasios atsiuntimas“. Šventosios Dvasios bažnyčios varpinės žalvarinis varpas – respublikinės reikšmės dailės paminklas, išlietas 1683 metais Karaliaučiuje meistro Mato Vilhelmo Pėterio, Pacų giminės atstovų užsakymu.
Po iškilmingų šv. Mišių, paminint bažnyčios 80-metį, Viktorija Šilnauskaitė trumpai papasakojo bažnyčios istoriją, pristatė jubiliejiniams bažnyčios ir kaimo metams skirtą lankstinuką, šių eilučių autorė Eglė Kančienė perskaitė eilėraštį „Mano mažai Nemirų bažnyčiai“, pasveikinti kunigai, padėkota giesmininkams ir patarnautojams. Šv. Mišiose dalyvavo ir Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos narė, Kazlų Rūdos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Sigita Mikalauskienė, kuri pasveikino naująjį kleboną Vytautą, linkėdama gražios bendrystės bei dvasingo kelio su parapijiečiais.
Po šv. Mišių, visi rinkosi prie klėtelės, paminėti Nemirų kaimo įkūrimo 250-ąsias metines – prisiminė kaimo istoriją, vaišinosi Būdos bendruomenės virtu šiupiniu, klausėsi Būdos kultūros namų kapelos „Vandupė“ bei dainininko Arvydo Vilčinsko koncertų.
Nemirų kaimą 1773 metais įkūrė iš Prūsijos atklydę garsios Kudirkų giminės ainiai. Kaip aprašyta R. Butauto knygoje „Mūsų šaknys“, Kudirkų protėviai buvo prancūzai katalikai, atvykę į Prūsiją, o iš ten – į Suvalkiją. Pirmasis, atvykęs su prancūziška pavarde Critoup Cudere (Kristupas Kudirka), apsigyveno Šapaluose, turėjo sūnus Simoną ir Joną. Kristupo sūnus Jonas susilaukė keturių vaikų. Vienas iš tų vaikų – Petras, įkūrė Nemirų kaimą. Čia jis susilaukė penkių vaikų. Iš šios plačios giminės kilęs ir Lietuvos himno autorius dr. Vincas Kudirka.
Mažas Nemirų kaimas išaugino net keturis kunigus. Tai Antanas Palubinskas (1882 02 19–1905 03 19–1943 01 01) – teologijos licenciatas, profesorius, žymus Lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjas; Feliksas Konstantinas Kudirka MIC (1870 07 15/27–1894 04 15–1932 03 24) – vienuolis, marijonų provincijos JAV įkūrėjas; Vincentas Kudirka (1884 04 09–1907 04 14–po 1946) – Sudargo, Paežerių, Braziūkų klebonas ir kun. Vincas Bandza (1926 01 06–1963 04 10–1997 09 30), gimęs Skliausčių k., Žaliosios vals., Didvyžių par., Vilkaviškio aps., bet vėliau nuo vaikystės gyvenęs Nemirų kaime. Buvo Sutkų, Višakio Rūdos, Nemirų, Keturvalakių ir Skardupių parapijų klebonas. Palaidotas Nemiruose.
Šiuo metu kaime beliko keturios gyvenamos sodybos, iš viso gyvena septyni gyventojai.
Atlaidai bei gražus jubiliejų paminėjimas sukvietė gausų būrį tikinčiųjų – vietinių ir iš svetur atvykusių. Vieni suvažiavo smalsumo vedini, norėdami pažinti ir pamatyti Nemirus, kiti – iš naujo juos atrasti… Sugrįžo buvę gyventojai, kaimynai, plačiai po svietą išsilakstę vaikai ir vaikaičiai. Gera, kad visi kartu – bendroje maldoje, bendrystėje dalinomės ta nenusakoma, jautria, gražia akimirka mūsų bažnyčios istorijoje.
Naudotasi literatura: A. Vosyliūtė, V. Mačiekus, „Kazlų Rūda“, 2022; R. Butautas „Mūsų šaknys“, 1994; kraštotyros albumas „Nemirų Šventosios Dvasios parapija ir kunigai“.
