Vėliava ir herbas saugomi bažnyčioje
VIŠAKIO RŪDA. Jei ankstesnįjį kartą išvykoje į Lietuvos mažojoje kultūros sostinę stebino Višakio Rūdoje rasta absoliuti ramybė, tuščias miestelis, tai per Šv. Baltramiejaus atlaidus (rugpjūčio 25-ąją) nustebino gausybė žmonių. Neįsivaizdavau, kokiais keliais ir tiek daug karštą paskutinį vasaros sekmadienį jų suvažiavo! Bet įsitikinau daug metų kartojamo teiginio tikrumu: į čia švenčiamą amatininkų globėjo šventę ir kermošių renkamasi be atskiro kvietimo ar raginimo iš įvairiausių Lietuvos kampelių.
Dar prieš atlaidų šv. Mišias prie špitolės ir kultūros namų linksmino Kazlų Rūdos folkloro ansamblis „Sūduonia“, o šventoriuje instrumentus derino, o paskui ir keletą kūrinių sugrojo Kazlų Rūdos jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestras „Atžalynas“ (vad. A. Ališauskas). Vidudienio kaitra erdvią Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčią pripildė apypilniai ir besimeldžiančių, ir taip besidairančių, pavėsio ieškančių žmonių būreliai.
Prieš prasidedant šv. Mišioms į bažnyčią, giedant Kazlų Rūdos kultūros centro chorui „Viltis“ (vad. Vitukynienė) iškilmingai įnešta dar neturėta Višakio Rūdos heraldika: vėliava ir herbai. Prieš šv. Mišias simbolinius ženklus ir visos bendruomenės narius palaimino parapiją aptarnaujantis Paluobių parapijos klebonas kun. Andrius Vaitkūnas, jis kvietė visus pasidžiaugti esant tokio svarbaus fakto liudininkais. Nuaidėjus gausiems plojimams, vėliava ir herbai buvo išstatyti prieš altorių, o po šv. Mišių vėl iškilmingai išnešti į pramoginio renginio vietą. Lauko estradoje po iškilmingai sugiedoto Lietuvos himno buvo visuomenei pristatoma vėliava ir herbai, skambėjo sveikinimai, padėkos, nuotaiką kėlė šventinis koncertas
Atlaidų šv. Mišias aukojo ir homiliją sakė Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo, Barzdų Kristaus Karaliaus ir Nemirų Šv. Dvasios parapijų klebonas kun. Vytautas Mazirskas. Jis kalbėjo apie žemiškąsias ir amžinąsias dovanas, apie žmogaus sudievinimą ir apie Dievą, kuris žmogaus niekada nenuvils. Linkėjo, kad atvykimas į atlaidus nebūtų vien kaip Višakio Rūdos aplankymas, bet kad ir skelbtas Dievo žodis būtų parsineštas širdyje tam, kad stiprintų ir keistų dvasinį gyvenimą.
Šv. Mišios baigėsi iškilminga Švč. Sakramento procesija aplink bažnyčią. Procesiją lydėjo ne varpelių talandavimas, o mušamo būgno dudenimas. Tik jo garsus ir choristų giesmes iš pradžių peršaukė kermošiaus alasas iš už šventoriaus ir prie atvertų šventoriaus vartų įsitaisęs jaunas armonikierius su išversta kepure almužnai (išmaldai).
Po palaiminimo Švč. Sakramentu bažnyčioje tarsi angelai nusileido operos solistai Ieva Juozapaitytė, Eglė Juozapaitienė ir Vytautas Juozapaitis su pianistu Rimvydu Mitkumi. Jie atliko V tarptautinio Rimvydo Žigaičio menų festivalio „Jos didenybė opera“ Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje programą.
Šis koncertavimas bažnyčioje jaudino ir pačius atlikėjus. Nuo Višakio Rūdos kilusi Eglės Juozapaitienės mama. O Ieva Juozapaitytė po šventės feisbuke pasidalino jautriu įrašu: „Visuomet girdėdavau apie šią ypatingą šventę Višakyje, tačiau pačiai teko pirmą kartą dalyvauti ir kaip dainininkei, ir kaip močiutės a. a. Stanislavos Bieliauskienės-Milašienės (mamytės Eglės Juozapaitienės mama) anūkytei. Juk daug vasarų buvo praleista šiuose kraštuose, o ypatingai Panoreikupių kaime. Buvo nuostabu matyti visą procesiją, dalyvauti šv. Mišiose, o po jų kartu su jumis pasidalinti muzika bei savo balsais drauge su tėveliais Vytautu ir Egle Juozapaičiais bei pianistu Rimvydu Mitkumi. Esu be galo dėkinga už Jūsų šilumą ir palaikymą! Ačiū organizatoriams, savanoriams ir visiems dalyviams, kurie prisidėjo prie šio ypatingo renginio. Tikiuosi, kad netrukus vėl turėsime progą susitikti ir kartu kurti nepamirštamas akimirkas!“
Šventėje sveikinimus išsakė daug kas, buvo išvardinta dešimtys žmonių, prisidėjusių, mintį, širdį ir darbą sudėjusių, organizavusių šventę, o viskas sutalpinama į vieną žodį: „Nuostabu!“ „Visa bendruomenė esate pavyzdys kiek daug galima nuveikti, jei turite susiklausymą ir jaučiate pareigą rūpintis savo kraštu. Nuoširdus ačiū bendruomenės pirmininkei Loretai Matusevičienei ir kultūros namų vadovei Birutei Kerušauskienei už priėmimą ir bendrystę! Gyvuokite ir garsinkite mūsų Kazlų Rūdos savivaldybę!“, – linkėjimus siuntė Kazlų Rūdos tarybos nariai kartu su vicemere.
Nauji Višakio Rūdos akcentai bus matomi lankomiausiose vietose: bibliotekoje ir kultūros namuose. Vienas herbas padovanotas Kazlų Rūdos savivaldybei.
Po oficialiosios dalies, vėliava ir vienas herbas vėl iškilmingai nunešti saugoti į bažnyčią.
Bažnyčia pastaruoju laiku atveriama ne tik sekmadienio Mišioms, bet ir darbo dienomis. Nuo rugsėjo 5 dienos čia eksponuojama Kazlų Rūdos dailės mokytojos Almos Rugienienės darbų paroda. Tuo pačiu galima pamatyti vėliavą ir herbą.
Naujai sukurtas Višakio Rūdos herbas, reprezentacinė ir lauko vėliavos, antspaudas. Iš dalies šis herbas (sukūrė dailininkas Arvydas Každailis) priklauso kalbančiųjų herbų grupei, nes herbo simbolika siejama su vietovės pavadinimo dalimi – Rūda. Gyvenvietė garsi geležies gavyba iš balų rūdos. Būtent šis verslas davė vietovei pavadinimą, kuris buvo patikslintas jam suteikus ir pro kaimą tekančio Višakio upelio vardą. Dėl to Višakio Rūdos herbe pasirinkta vaizduoti žaizdrą ir geležies liejybos produktus.
