Pasivaikščiojimas Palaimintojo Jurgio pėdsakais po Marijampolę
Į Marijampolę kasmet visą atlaidų oktavą, pradedant liepos 12-ąja (arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos diena), pulkus tikinčiųjų iš visos Lietuvos ir net užsienio šalių sukviečia ne kas kitas, o Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje prie jo kapo pagarbiai meldžiamasi sausio 27-ąją – mirties (gimimo dangui) metinių proga, šv. Mišios aukojamos ir kiekvieno mėnesio 12 dieną. Maldininkai lankosi ir meldžiasi koplyčioje, esančioje jo gimtinėje Lūginės kaime. Jo gyvenimo istorija – tai liudijimas apie ištvermę, meilę žmonėms ir nepalenkiamą tikėjimą. Tik tikriausiai retas pagalvoja, kad ir Palaimintasis vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, alsavo tuo pačiu oru, grožėjosi tuo pačiu dangumi kaip ir dabartiniai Marijampolės gyventojai bei miesto svečiai. Tik kur po daugiau nei šimtmečio surasti tuos pėdsakus?
Ir štai balandžio 12- ąją, Atvelykio sekmadienio popietę, ypatinga proga – prieš Palaimintojo Jurgio Matulaičio gimtadienį, žmonės buvo kviečiami į prasmingą ir įkvepiančią kelionę po Marijampolę – miestą, glaudžiai susijusį su Palaimintojo gyvenimu.
Grupę lydėjo gidas Arūnas Kapsevičius. Jurgio Matulaičio takais maršrutas jau buvo sudarytas prieš dvidešimt metų, dabar Arūnas jį atnaujino ir sukauptą informaciją perteikė pirmajai susidomėjusių žmonių grupei. Gido žodžiai ir mintys padėjo pajusti Palaimintojo Jurgio asmenybę. Tai buvo gyvas ir įdomus pasakojimas apie tėvą Jurgį, kuris savo gyvenimu įrodė, kad tikroji stiprybė atsiskleidžia nuolankioje tarnystėje.
Gerai žinomas Jurgio Matulaičio gyvenimo šūkis „blogį nugalėti gerumu“, bet gidui labiau įstrigęs jo pasakymas įvesdinus į Vilniaus Katedrą kaip vyskupą „mane visų pirma laikykite Jėzaus tarnu“. Ir tai reiškė priesaką, jog tarnaus Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms. Tą ir darė visą gyvenimą.
Jurgio Matulaičio kelius Marijampolėje simboliškai atkartojantis pasivaikščiojimas prasidėjo nuo „Spindulio“ kino teatro. Todėl, kad aname šimtmetyje čia stovėjo pašto stotis, ėjo traktas Peterburgas – Varšuva. Marijampolėje anksčiau nei Vilniuje veikė telegrafas. Jurgis tikriausiai lankydavosi pašte, pasiimdavo ar išsiųsdavo korespondenciją.
Gidas anksčiau yra ruošęs paskaitą apie tą laikmetį, kai gimė Jurgis Matulaitis, tad šiame stabtelėjime plačiau nušvietė krašto socialinę, politinę, ekonominę padėtį, buitį, gamtą, miesto vaizdą, žmonių sveikatos būklę.
Gimė Jurgutis 1871 m. balandžio 13 dieną. Ir kūdikėlio pirmoji kelionė į Marijampolės bažnyčią krikštyti įvyko po savaitės, o kelias nuo Lūginės per Šešupės brastą galėjo vesti dar ir dabar išlikusia gatve.
Bažnyčios Metrikų knygoje išlikęs įrašas: „Tam vaikui per krikštą, kurį suteikė kunigas Jurgis Čėsnas, buvo duoti Jurgio ir Boleslovo vardai“. Devynioliktame šimtmetyje ir dar vėlesniais laikais gimimo dienų nešvęsdavo, minėdavo vardadienius. Kodėl kūdikiui buvo suteiktas ir slaviškos kilmės Boleslovo vardas, lig šiol niekas tiksliai negali pasakyti. Pagal gido versiją, gal kunigas jautė, kuo tas vaikas užaugs, nes lietuviškai Boleslovas reikštų „šlovė Viešpačiui“…
Šalimais stovi ir ano laiko liudytoja evangelikų liuteronų bažnyčia, pro kurią Jurgis irgi praeidavo.
Kitas stabtelėjimas šiame maršrute – prie Rygiškių Jono gimnazijos. Su pasakojimu apie kovą prieš tautos rusinimą, apie ūkininkų, taip pat ir Matulaičių, norą ir siekį išleisti vieną sūnų į kunigus. O kad patektum į kunigų seminariją, reikalinga baigti gimnaziją. Kai Jurgis Matulaitis lankė šią gimnaziją, čia dirbo Petras Kriaučiūnas, kiti mokytojai nuteikinėję mokinius lietuvybei. Čia jis baigė keturias klases. Į gimnaziją kasdien ateidavo iš namų, juose atlikdamas visus priskirtus ūkio ruošos darbus. Tada buvo toksai gyvenimas: žmonės sunkiai dirbo, kad išlaikytų šeimą. „Jurgučiui 1886 metais pradeda skaudėti koją, atsiveria žaizdos… Brolio žmona jį veža pas gydytojus, bet gydytojas Pavalkis nusprendžia, kad geriausia būtų nupjauti koją ir taip išgelbėti gyvybę. Brolienė nesutinka, veža pas kitą daktarą, Smolskį. Šis apžiūri, išrašo vaistus, į brolienės klausimą, ar reikės nupjauti koją, atsako, jog Pavalkiui reikia nupjauti galvą… Bet vaikui perspektyvos mokytis nėra, lai dirba ūkyje kiek gali. Taip ir buvo – Jurgutis gano gyvulius ar ką kita triūsia, o laisvu laiku meldžiasi“, – perpasakojo amžininkų užrašytus liudijimus gidas. Gal būtų viskas taip ir pasibaigę, bet iš Kelcų (Lenkija) atvažiavęs pusbrolis išsivežė Jurgutį į Kelcus. Ten jis mokėsi ir baigė kunigų seminariją.
Toliau Jurgio Matulaičio įmintos pėdos veda į rinkos aikštę (dabartinė Jono Basanavičiaus aikštė). Čia Jurgutis ateidavo nusipirkti sąsiuvinių ar saldumynų, už turgaus, upės link, buvo gyvenamieji namai, kuriuose marijampoliečiai nuomodavo kambarius gimnazistams. Vienu laiku brolis buvo išnuomojęs ir Jurgiui. Sunku pasakyti, kuri tai vieta buvusi, nes dauguma namų pražuvo gaisruose.
Kitas sustojimo taškas – Pranciškos Butlerienės gatvėje prie dabartinio archyvo pastato. Jis priklausė žydams, 1925 metais pastatą įsigijo Vargdienių seserys (MVS), į čia seserys perkėlė „Šešupės“ spaustuvę. Po 1928 metų iki pat sovietų okupacijos čia veikė Arkivyskupo Jurgio Matulaičio pradžios mokykla. Palaimintojo Jurgio muziejuje yra saugoma keletas knygų su antspaudu, kad priklausė šiai mokyklai.
Gidas pastebėjo, kad šioje vietoje tiesiogiai įmintų Jurgio Matulaičio pėdų nėra, bet yra svarbu kalbėti ir skleisti žinią apie jo palikimą – marijonų vienuolijų tinklą ir plačią veiklą Lietuvoje, ir ne tik tai.
Tolesnis maršrutas – Petro Kriaučiūno gatvėje. 1918 m. spalio 15 d. čia įsikūręs Vargdienių seserų vienuolynas, kurio įkūrėjas Jurgis Matulaitis čia dažnai lankydavosi, spręsdavo įvairius klausimus.
Galiausiai priartėjama prie tos Marijampolės vietos, kur daugiausia įminta Jurgio Matulaičio pėdų – prie marijonų vienuolyno ir bažnyčios.
Ekskursija baigiama Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje, Palaimintojo koplyčioje su pasakojimu apie šio iškilaus dvasininko paskutinę kelionę, pažintį su juo vainikuojant asmenine malda.
Beje, Palaimintojo pėdomis po Marijampolę galima praeiti ir individualiai. Tik jei prieš tai pasigilintume į jo gyvenimo kelią, plačiai nušviestą originaliais eksponatais, liudijimais jo vardo muziejuje. Informatyvi ir 2013 metais parengta ir išleista kraštotyrininko Stanislovo Sajausko istorinėmis nuotraukomis gausiai iliustruota knyga „Marijamplė. Palaimintasis Jurgis Matulaitis.“
Tačiau ne mažiau svarbus gyvas žodis, bendrystė pasivaikščiojant su ta pačia sritimi besidominčiais žmonėmis. Artėjant Palaimintojo mirties 100-mečiui, o Lietuvos Respublikos Seimui 2027-uosius paskelbus Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais, yra prasminga labiau pažinti šį garbų dvasininką, artimiau susipažinti ar atrasti jo vaikščiotus kelius, susimąstyti pasisemiant dvasinės stiprybės.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos iniciatyva jau surengtos kelios ekskursijos tėvo Jurgio keliais po Vilnių, Kauną ir Marijampolę – Lietuvos vietas, kuriose įmintos jo gyvenimo ir veiklos pėdos. Į šias ekskursijas buvo kviečiama Palaimintojo gimimo dienos išvakarės Vilniuje ir Kaune – balandžio 11 dieną, Marijampolėje – 12-ą. Paskelbus išankstinę registraciją vietos kaip mat buvo užpildytos. Tad tokių ekskursijų Palaimintojo takais bus organizuojama ir ateityje. Manytina, kad arčiau susipažindami su kunigo marijono, arkivyskupo, diplomato ir socialinio veikėjo gyvenimu, karštai melsdamiesi išmelsime Lietuvai šventąjį. Juk dar popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą pavadino „žmogumi pagal Dievo širdį“.
O s. Benedikta Rolin Palaimintojo 155-ojo gimtadienio proga liudija, kad Jurgis Matulaitis jai ypač brangus dėl savo taikingumo: „Mane labai žavi, kaip jis išgyveno tuos sunkius laikus, kai buvo Vilniaus arkivyskupu. Kiek daug buvo įtampos ir pasipriešinimo jo aplinkoje, visuomenėje!.. Ir mes gyvename visuomenėje, kur yra daug susiskaldymų, apkalbinėjimų, žmonės vieni kitus nužmogina savo žodžiais ir veiksmais… Matulaitis sugebėjo visus gerbti, atleisti visiems ir būti taikos žmogumi, priimti visus, kokios bebūtų jų nuomonės, tautybės, buvo atviras visiems. Linkiu, kad mes mokytumės iš jo, nes dabar labai reikia taikos tarp žmonių.“
