Lietuvis, kurio vardas skamba visuose žemynuose
Artėja sausio 27-oji, kai minėsime garbingo mūsų tautiečio, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871–1927) mirties 99-ąsias metines. Po labai intensyvaus ir nuostabą keliančio gyvenimo jo žemiškieji palaikai ilsisi Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje.
Nebus per drąsu sakyti, kad šio iš Šunskų valsčiaus Lūginės kaimo kilusio, Dievui ir Bažnyčiai gyvenusio kilnaus žmogaus vardas šiandien skamba visuose žemynuose, tik vis kitaip tariamas: palaimintasis Jurgis Matulaitis, Błogosławiony Jerzy Matulewicz, Beato Giorgio Matulaitis-Matulewicz, Blessed George Matulaitis-Matulewicz, Beato Jorge Matulaitis. O taip plačiai žinomas jis pirmiausia dėl to, kad apie 500 jo 1909 m. atnaujintos marijonų vienuolijos (oficialus pavadinimas – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų kongregacija) narių yra pasklidę po visą pasaulį. Marijonai šiuo metu darbuojasi ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Italijoje, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Argentinoje, Brazilijoje, Kamerūne, Ruandoje, Kazachstane, Vietname, Indijoje, Šri Lankoje ir Filipinuose. Ir kur tik yra marijonų, ten maldose kreipiamasi į palaimintąjį Jurgį, prašoma jo pagalbos ir ligonių išgydymo jo užtarimu, meldžiama, kad jis būtų paskelbtas šventuoju.
Šis didžių ir labai svarbių Bažnyčiai ir Lietuvai darbų nuveikęs arkivyskupas vaikystėje vaikščiojo Marijampolės gatvėmis, mokėsi tuometinėje Marijampolės berniukų (dabar Rygiškių Jono) gimnazijoje, dažnai meldėsi Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Paskui, išvykęs mokytis į Kielcus Lenkijoje, vasaromis grįždavo į tėviškę, o tapęs klieriku patarnaudavo Mišiose.
Apie nelengvą palaimintojo Jurgio Matulaičio kelią į mokslus, apie jo studijas tuometinės carinės Rusijos ir užsienio akademijose ir universitetuose, jo patirtus ligos išbandymus, apie jo sielovadinę ir socialinę veiklą tarp darbininkų, apie marijonų vienuolijos atnaujinimą, dviejų moterų vienuolijų įsteigimą, apie vyskupavimo metus Vilniaus vyskupijoje ir daugybę kitų dalykų galima sužinoti ne tik skaitant jo „Užrašus“, laiškus ir daugybę apie jį parašytų knygų, bet ir aplankant Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejų, veikiantį jo rūpesčiu pastatytame marijonų vienuolyne šalia Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikos.
Palaimintojo Jurgio Matulaičio rūpesčiu 1926 m. buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, o 1927 m. pasirašytas Lietuvos valstybės konkordatas su Šventuoju Sostu. Paprastais žodžiais tariant, jauna Lietuvos valstybė stojo greta kitų pasaulio valstybių, turinčių savo vyskupijas ir vyskupus, buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su Vatikanu. Galima sakyti, kad tas nelengvas darbas buvo arkivyskupo Jurgio Matulaičio „gulbės giesmė“. Baigęs rengti konkordatą, išvargintas sunkių darbų ir per mažai rūpinęsis savo sveikata, jis atsidūrė ligoninėje su apendicitu, tačiau tuometinė medicina jau nebegalėjo padėti. 1927 m. sausio 27 d. arkivyskupas atsisveikino su šiuo pasauliu teturėdamas 56-erius metus.
Kitais metais minėsime 100 metų sukaktį nuo šio garbingo arkivyskupo mirties, o Lietuvos Vyriausybė, norėdama pagerbti jo nuopelnus Lietuvai, 2027-uosius metus paskelbė Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio ir Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordato metais.
