Galerijoje „Laiptai“ – trijų Jacovskių kūrybos susitikimas ir kamerinės muzikos koncertas „Vokalizė“
2026 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių kultūros centro galerijoje „Laiptai“ įvyko renginių ciklo „Kultūrinis litvakų peizažas“ renginys, kuriame pristatyta trijų vienos šeimos menininkų – Aleksandros, Adomo ir Marijaus Jacovskių – kūryba. Fotografija, piešinys ir tapyba šioje parodoje susitiko per žmogaus atvaizdą – jo veidą, figūrą, aplinką, prisiminimus ir vidines būsenas. Parodos atidarymą pratęsė kamerinės muzikos koncertas „Vokalizė“, todėl vakaras galerijoje tapo skirtingų meno sričių susitikimu.
Trečiadienio vakarą galerijoje „Laiptai“ žiūrovai susipažino su vienos šeimos – Aleksandros, Adomo ir Marijaus Jacovskių – kūryba. Nors kiekvienas menininkas rinkosi skirtingas raiškos priemones, jų darbuose svarbi žmogaus figūra, veidas, aplinka ir tai, kas slypi už matomo vaizdo.
„Šie žmonės atstovaujantys ištisą Lietuvos dailės etapą. Jų darbai yra nepaprastai teatrališki. Žmogaus vidujybė yra didysis menas, didžioji kūryba ir didysis teatras. Kiekvienas jų yra ir panašus tarpusavyje. Jie visi kalba apie žmogų, bet kartu kalba ir labai skirtingai“, – kalbėjo menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė.
Aleksandra Jacovskytė parodoje pristatė fotografijas ir piešinius. Jos kūryboje ryškus ilgametis santykis su Vilniumi ir jo žmonėmis – fotografijose svarbus ne tik žmogus, bet ir jį supanti miesto aplinka, architektūra, kasdienio gyvenimo detalės. Greta fotografijų eksponuojami piešiniai atskleidžia laisvesnį ir asmeniškesnį menininkės žvilgsnį.
„Aleksandros kūriniai tai yra akimirkos dramaturgija, tai yra ji pagauna tą momentą, kuris dažnam praslysta pro akis. Ji yra nepaprastai akylas žmogus. Pro jos akis neprasprūsta nė viena detalė. Ji kalba smulkmenomis, bet kalba taikliai, jai net nereikia praktiškai spalvos dėl to jos piešiniai daugiausia yra monochrominiai. Kaip ir fotografijos pagauna žmogų toje smulkmenoje. Parodanti charakterį“, – sakė menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė.
Adomo Jacovskio tapybos centre – žmogaus veidas ir figūra. Menininkas dažnai koncentruojasi į vieną figūrą ar jos detalę, per kurią perteikia nuotaiką ir būseną. Jo kūrybos istorijoje svarbi ir Šiaulių scena – 1977 m. Šiaulių dramos teatre A. Jacovskis sukūrė pirmąją savo scenografiją Augustino Strindbergo spektakliui „Freken Julija“, režisuotam Gintaro Padegimo.
Marijaus Jacovskio tapyboje žmogaus veidas tampa atspirties tašku kalbėti apie savęs pažinimą ir emocinę patirtį. 2024–2026 m. sukurtuose darbuose atsiskleidžia jo santykis su žmogumi ir jį supančia aplinka. Menininko kūryboje svarbi ir scenografija – jo darbai buvo matomi ir Šiaulių scenoje.
Paroda galerijoje „Laiptai“ kiekvienam iš trijų menininkų buvo dar vienas sugrįžimas į šią erdvę: A. Jacovskytės kūryba čia pristatyta jau penktą kartą, A. Jacovskio – trečią, o M. Jacovskio – antrą.
Po parodos atidarymo galerijoje skambėjo kamerinės muzikos programa „Vokalizė“, kurią atliko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, sopranas Asta Krikščiūnaitė, pianistė Milda Umbrusevičiūtė ir vienas ryškiausių Lietuvos violončelininkų Gleb Pyšniak. Programoje skambėjo André Previno, Josepho Achrono, Nadios Boulanger, Jules’io Massenet ir Kurto Weillo kūriniai.
„Vokalizės“ programa taip pat buvo susieta su žmogaus vidiniu pasauliu. Joje balsas suvokiamas ne vien kaip dainavimo priemonė – muzika perteikia prisiminimą, ilgesį, netektį, švelnumą, vienatvę ir tai, kas kartais lieka neišsakyta. Nuo bežodės vokalizės iki teatrališkos dainos besikeičianti programa leido atskleisti skirtingas žmogaus būsenas ir pratęsė vakaro parodos temą jau muzikos kalba.
Trijų Jacovskių paroda ir koncertas „Vokalizė“ tapo vienu iš „Kultūrinio litvakų peizažo“ renginių, per skirtingas meno formas pasakojančių apie Lietuvos žydų kultūrą, jos kūrėjus ir palikimą.
