Gamtos ažūruose – sielos harmonija
Dusetų K. Būgos biblioteka jau kelintą kartą pasipuošia Gintės Abukauskaitės-Mažiulienės išraiškingais paveikslais. Šį kartą paroda vadinasi „Gamtos ažūras“ ir kviečia pasinerti į spalvų, faktūrų, ažūro grožį. Kūriniai daugiasluoksniai, kupini subtilių metaforų ir poezijos, o autorinė atlikimo technika labai savita ir paslaptinga.
Autorė apie savo darbus kalba: „Kurdama jaučiu sielos pilnatvę, ramybę, harmoniją. Tikrosios mano mūzos – šeima, gamta ir kūryba. Savo darbais noriu atskleisti nuostabų gamtos grožį, kad jį visi brangintų ir puoselėtų. Neapsakomai džiaugiuosi, kai paveikslai išlaisvina vaizduotę. Stengiuosi palikti vietos laisvoms interpretacijoms. Man svarbu, kad žiūrovas pajustų savitą ryšį su kūriniu.“
G. Abukauskaitė-Mažiulienė kilusi iš Dusetų, šiuo metu gyvena Vilniuje. Nuo 2007 m. ji dirba dailės mokytoja, tad kūrybinės paieškos yra gyvybiškai būtinos, siekiant mokiniams perduoti kūrybos džiaugsmą ir norą tobulėti.
Interviu su parodos autore ir pradėjau nuo klausimo apie kūrėjo kelią.
Esate paieškose, o gal jau surastas savas kūrybinis kelias, pasiekta ramybė?
Kūriniuose atsispindi mano sielos esybė, jausmai, patirtis. Kūrybinis kelias yra kintantis procesas, pilnas netikėtumų, kaip ir pats gyvenimas. Tuo kūryba ir yra nepakartojama. Tikiuosi, kad paieškos tęsis visą mano gyvenimą. Juk taip smagu ką nors nauja atrasti, patirti.
Kokie paskutinių metų kūrybiniai atradimai džiugina širdį ir akį?
Kai ką nors atrandi ar suvoki, reikia dar nemažai laiko, kad visa tai prisijaukintum, įvaldytum. Labai seniai svajojau suderinti tapybą su reljefu, ažūru. Pasiekti paveikslo vientisumą, harmoniją. Manau, neblogai pavyko visa tai įgyvendinti, bet dar taip pat yra erdvės tobulėti.
Ar dukra paveldėjo meno gyslelę?
Turiu dukrytę Gretą, kuri nuo rugsėjo žengs į pirmą klasę. Jai patinka piešti, daug yra pridovanojusi įvairių piešinėlių. Entuziastingai dalyvauja piešinių konkursuose, iš jų keliuose yra tapusi laureate. Gretai patinka lankytis dailės muziejuose, galerijose. Įstojo į muzikos mokyklą, dailės klasę. O kaip seksis, ar nepasikeis pomėgiai, laikas parodys.
Kokios mintys lanko narstant ažūrinius paveikslus?
Kuriant apima neapsakomas pilnatvės jausmas. Kūryba – tai sielos atgaiva. Kai viską pamiršti aplinkui ir pasineri į spalvas, potėpius, faktūras.
Kiek užtrunka sukurti vieną darbą?
Tiesą pasakius, kiek skiriu laiko sukurti paveikslui, nelabai skaičiuoju. Vieną paveikslą kuriu jau apie trečius metus ir, ko gero, dar užtruksiu. Na, jis darosi labiau panašus į horeljefinį paveikslą. Šiuo metu mano paveikslai kinta ir labiau plečiasi į erdvę, tampa dinamiškesni. Technika pakankamai sudėtinga: sluoksniuoji, lauki, kol išdžius, ir vėl kartoji… Šis procesas užtrunka nemažai laiko. Šiuo metu kuriu penkis paveikslus, o dar kelis audžiu mintyse. Džiaugiuosi, kad vasarą turiu daugiau galimybių skirti kūrybai laiko.
Turbūt sunku būtų suskaičiuoti, kiek ir kokių technologijų jau išbandyta…
Visada įdomu išbandyti ką nors nauja, bet kad pajustum naują techniką, medžiagas, reikia daug laiko. Deja, bet jo vis pritrūksta.
Ar dažnai aplankot Dusetas? Ar matosi gimtinėje teigiami pokyčiai, ar viskas tik liūdnyn, juk žmonių nepaliaujamai mažėja?…
Dusetos neapsakomo grožio miestelis. Čia – taip ramu, miela, sava. Mūsų šeima tikrai dažnai lankosi Dusetose. Labai stiprus ryšys su tėvais. Manau, viską lemia ne kiekybė, o kokybė. O Dusetų bendruomenė tikrai aktyvi, organizuota. Smagu, kad taip puoselėjamas, garsinamas miestelis.
Linkime kūrėjai įdomių atradimų kūrybiniame kelyje, dar ne kartą su naujomis parodomis grįžti į gimtinę ir džiuginti žiūrovų sielas paveikslais, išlaisvinančiais vaizduotę, skatinančiais atsigręžti į gamtą bei pajusti vienovę su mus supančiu pasauliu.
