Sveikinimai pirmajai mokytojai
Ilgas amžius – likimo dovana, svarbi patirtimi, išmintimi, nuveiktais darbais, išdalintu dėmesiu ir rūpesčiu, paskleista meilės šviesa. Ignalinoje pasveikinta 95-erių metų sukaktį švenčianti Alma Juodagalvienė – daugelio ignaliniečių pirmoji mokytoja. Balandžio 13-ąją ją aplankė buvęs mokinys, savivaldybės meras Laimutis Ragaišis ir nuoširdžiai nusilenkdamas įteikė gėlių puokštę, užrišo jubiliejinę juostą, linkėjo sveikatos, džiaugsmo kasdienybėje ir šiltų akimirkų su mylimais žmonėmis. ,,Ar kada galėjau pagalvoti, kad sveikinsiu savo pirmąją mokytoją tokia garbinga proga. Ačiū kad esate, kad buvote mano mokytoja, mokytoja iš didžiosios raidės. Perduodu ir visų klasiokų sveikinimus. Tegul Jus lydi ramybė, šypsenos ir artimųjų meilė…“,– kalbėjo meras.
Gražiomis ir tikrai ypatingomis akimirkomis džiaugėsi jubiliatės dukra Rimutė ir sūnus Algirdas, anūkė Emilija ir proanūkis Arčis Benas. Ant stalo žydėjo gėlės, primindamos šeimos sveikinimus, puikavosi šventiniai saldainiai su močiutės atvaizdu. Vaikai Emilijai 4 anūkus padovanojo, o šie – septynis proanūkius. Tai ir yra didžiausias moters gyvenimo turtas, prasmė, širdies džiaugsmas.
Almos Patiejūnaitės gimtasis kaimas – Prociūnai, netoli Kačergiškės. Tėvelių namuose užaugo šešiese – keturios seserys ir du broliai. Tik vieno vyriausio iš brolių jau nebėra, o likusieji penki ilgaamžiai bendrauja ir vienas kitą palaiko. O į Prociūnus dukra Rimutė tik liepžiedžių vasarą nuvažiuoja pasiskinti. ,,Tėvai nebuvo turtingi. Mane tik vieną išleido pasimokyt. Kačergiškės pradinę baigiau, o paskui karas prasidėjo. Aš taip norėjau daugiau mokslo. Sulaukusi rugsėjo vėl nuėjau į savo pradinę mokyklą ir dar kartą ketvirtą klasę baigiau. Paskui, 1945 m., tėvai išleido į Ignaliną. Pirmą savaitę taip nejauku, negera vienai buvo, norėjau namo, bet mokytis norėjau labiau. Poviliškės kaime, pas tokius Gudonius gyvenau. Antroj pamainoj mokėmės. Mokykla buvo ten, kur dabar pasienio užkarda. Baigiau 5 progimnazijos klases…“,– savo kelio į mokytojystę pradžią pasakoja moteris.
Iš Ignalinos ji išvyko ne taip ir toli – į Švenčionis, kur veikė mokytojų seminarija. Čia jau gaudavo stipendiją, buvo savarankiškesnė. Mokėsi taip gerai, kad po kelių mėnesių iškart į antrą kursą buvo perkelta. Alma mėgo sportuoti, buvo gera krepšininkė, komandos kapitonė. Pabaigus mokslus pirmoji darbovietė 1953 m. buvusi Ignalinos rajono Ožionių kaimo septynmetė mokykla. Po dvejų metų ir šaunus jaunikis Benediktas Juodagalvis atsirado – ištekėjo, persikėlė į Ignaliną. Čia namus statytis pradėjo. Pirmiausia ūkinį pastatą. Vyras tėvų svirną atsivežė ir surentė nediduką tvartelį, paskui čia ir paršelius, ir vištas, ir nutrijas laikė. Pinigėlių trūko, reikėjo suktis. Namas kilo lėtai ir sunkiai, bet vyras buvo labai darbštus, nagingas, pats daug ką mokėjo.
Jaunai mokytojai Ignalinoje vietos neatsirado, jai skirta vieta Zuikų aštuonmetėje mokykloje. Apie 7 kilometrus į darbą eidavo pėsčia, ypač sunku būdavo žiemą per pusnis klampoti. Paskui į Ažušilės pradinę mokyklą perkėlė. Buvo kiek arčiau – 5 kilometrai per Ažušilės kalvas. ,,Toje mokykloje prabėgo gražiausi septyneri mano mokytojavimo metai. Viena toje mokykloje dirbdavau, mokinių buvo daug, dviem pamainom pamokas vesdavau. Klasėje sėdėdavo nuo pirmokų iki ketvirtokų. Man sekėsi, žymūno ženklelį gavau. Paskui vaikų ėmė mažėti. Liko tik 9. Ir tai buvo pirmoji uždaryta mokykla. Iš Ažušilės du broliai Čeponiai įstojo į kunigų seminariją. Tai labai sumenkino kaimo garbę tarybinės valdžios akyse…“,– pasakoja mokytoja. Iš Ažušilės ji perkelta į Ignaliną ir čia dirbo iki 1987 m.
Almai darbų ir rūpesčių netrūko. Dešimt metų prižiūrėjo ant patalo gulinčią vyro motiną, visada puoselėjo savo gėlynus, daržus, vasaromis, kaip ir dauguma ignaliniečių, apgyvendindavo turistus iš tuomečio Leningrado, kuriuos ,,dačnikais“ vadindavo. Užteko laiko ir pasportuoti, ir kokį gražų dalyką sukurti. Moteris sako, kad turėjo gerą vyrą, gerą gaspadorių, o vaikai – gerą tėvą. Kartu 63-ejus metus nugyveno. Benediktas buvo auksinių rankų meistras, puikus vairuotojas, visų gerbiamas. Jo priežodis virto ir gražia pravarde – Tvarkelė. Sūnus Algirdas pasakojo, kaip tėvas pats automobilį buvo sukonstravęs. Paskui jį pardavė ir dukrai Rimutei nupirko pianiną. Abu vaikai baigė muzikos mokyklą ir savo gyvenimą su muzika ir kūryba susiejo. Jų muzikinis talentas irgi iš tėvo, kuris mokėjo groti ir gitara, ir cimbolais.
Anūkė Emilija, iš savo prosenelės, Almos mamos vardą paveldėjusi, pasakojo apie patį nuostabiausią laiką – pas diedukus praleistas vasaras. Prisimena uogavimus, grybavimus, žaidimus. Anūkai čia ir dviračiais išmoko važinėti, ir pirmąsias gyvenimo bei tikybos pamokas gavo. O jau tie skanieji močiutės valgiai: sriubos, balandėliai, kotletukai, o rytais – miltiniai blynai, kurių ir dabar labai pasiilgsta. Sekmadienio pietums – cepelinai ir spanguolių kisielius. Firminis Almos kepinys – vafliai. Jais ir savo mokinį Laimutį vaišino.
Alma sveikata nesiskundžia, namuose tvarkosi, į parduotuvę ir į bažnytėlę nueina. O dabar džiaugiasi pavasariu – ridikėliai šiltnamyje jau sudygę, pomidorų daigai stiebiasi. Ji dėkojo už parodytą dėmesį ir skirtą laiką maloniam pasikalbėjimui. Dukra Rimutė merui gražiam prisiminimui mamos kurtą atviruką ir gimtadieninių saldainių dovanojo. Šiltos ir jautrios akimirkos… Žvelgdamas į Almos Juodagalvienės gyvenimo kelią, negali nesistebėti ir nesižavėti. Tiek daug jame šviesos, prasmės ir tikrų vertybių, kurios nesensta.
