Gandrinės su tradicijų saugotoja Migle Dalgedaite
Saulutei vis maloniau glostant skruostus, o paukšteliams vis garsiau čiulbant ir džiuginant giesmėmis, pasitinkame dar vieną nuotaikingą pavasario šventę – Gandrines. Tradiciškai Gandrinės švenčiamos kovo 25 d. įsibėgėjant šiltajam metų laikui.
Gandrą mūsuose galima pavadinti nacionaliniu Lietuvos paukščiu, beveik namų ūkio gyventoju, nes dažnas sodybos šeimininkas palydi rudenį išskrendančius gandrus, o pavasarį laukia sugrįžtančių į gandralizdį, kaip savo šeimynos narių. Gandrams, ar dar kitaip liaudyje vadinamiems busilams, būdingas pastovumas – jie grįžta į tą patį lizdą su ta pačia pora. Mūsų šalyje gandrus matome gana dažnai keliaudami po šalį, nes jų populiacija gausi – pavasarį į Lietuvą atskrenda nuo trylikos iki keturiolikos tūkstančių porų gandrų.
Nenuostabu, kad jaunieji bibliotekos lankytojai pasiteiravus, ar yra girdėję, skaitę apie gandrus, ar matę kaip šie paukščiai atrodo, dažniausiai visada gali šį paukštį apibudinti ir turi ką apie jį papasakoti.
Gandrinės visuomet buvo ir yra nuotaikinga šventė vaikams, kurios jie su nekantrumu laukia, nes tradiciškai per Gandrines gavėnios laikotarpiu vaikai gauna saldėsių – sausainių, bandelių. Lentvario miesto biblioteka nusprendė maloniai nustebinti ,,Kūrybiškumo ir saviraiškos studiją“ lankančius vaikus ir į šių metų Gandrinių šventę pasikvietė tradicinio duonos kepimo amato puoselėtoją Miglę Dalgedaitę. Susitikimo metu veiklos ir įspūdžių buvo apstu. Po pažinties su duonos kepimo meistre vaikai užsijuosė prijuostes ir kibo į darbą. Kokia gi šventė be skanėstų? Pamokyti viešnios vaikai kočiojo tešlą, formelių pagalba gamino sausainius su spalvingais pabarstukais ir dėliojo juos ant skardų ruošdami pašauti į krosnelę. Kol kepė sausainiai viešnia Miglė papasakojo apie save ir Dalgedų sodybą bei joje gyvenančius gandrus.
Vaikams buvo įdomu išgirsti, kaip Gandro dieną Lietuvoje švęsdavo proproseneliai, kodėl ši šventė tapo kalendorine, kokiose knygose galima sužinoti daugiau įdomių faktų apie gandrus, jų rūšis, ar papročius ir tradicijas, susijusias su šiais paukščiais. Vaikai ne tik klausėsi, bet ir vienas per kitą norėjo papasakoti, ką jie patys žino ar skaitė apie šiuos magiškus paukščius.
Na, o smagiausia dalis mokiniams buvo tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai: ,,Šiaudų batai“ ir ,,Auskim, sesutės, abrūsus“ – galima buvo pajudėti ir juoktis iki nukritimo, kai greitėjant žaidimo tempui jau retas kuris suspėdavo išdainuoti tekstą ar atkartoti judesį.
Kai visa biblioteka kvepėjo sausainiais, pagaliau šventės dalyviai galėjo vaišintis. Kai kurie kepinių išsinešė ir namo, sakė pasidalins su namiškiais ir papasakos apie nuotaikingą Gandrinių šventę Lentvario bibliotekoje.
