Globalūs Šiauliai: tikros istorijos ir šilti prisiminimai

Prieš kone 14 metų iš Šiaulių į Airija išvykęs publicistas, prestižinių žurnalistinių Vytauto Gedgaudo, Vinco Kudirkos ir daugybės kitų premijų laureatas Svajūnas Sabaliauskas rašo ir dabar – bendradarbiauja su vietiniu Airijos laikraščiu, kuris mielai publikuoja jo tekstus. Namisėda save vadinantis vyras Šiauliams linki atsikratyti kompleksų ir kol kas nesvajoja sugrįžti. „Kartais atrodo, kad miestas tavęs laukia, bet puikiai supranti, kad tai labiau tavo paties jausmas, nei realybė“, – sako jis.

– Kada ir kodėl išvykote iš Šiaulių? Kuo čia užsiėmėte?

– Atsimenu tiksliai. Iš Šiaulių išvykau 2012 metų gruodžio 18 dieną. Vakaras prieš tai buvo paskutinė mano darbo diena Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Tądien vyko susitikimas su aktoriumi Vladu Bagdonu, kuris dalyvavo renginių cikle „Šiauliai – Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų sklaidos sostinė“. Ryte aktorius mane išvežė į Vilnių, o vakare išskridau į Dubliną.

Šiauliuose tuo pat metu dirbau Valstybiniame dramos teatre, prieš tai dienraštyje „Šiaulių kraštas“, bendradarbiavau su „Etaplius“. Kodėl išvažiavau? Reikėjo permainų ir permainos mane surado. Tad Šiaulius palikti buvo gaila, bet širdies neskaudėjo labai. Matyt, jau buvau tam pasiruošęs anksčiau, nei pats sau pripažinau.

– Kur jūs dabar gyvenate, kuo užsiimate?

– Gyvenu Blackrocke, miestelyje netoli Šiaurės Airijos sienos. Šiuo metu vėl esu studentas ir gaunu stipendiją. Taip pat bendradarbiauju su vietiniu laikraščiu, kuris mielai publikuoja mano tekstus.

Rašymas niekur nedingo – jis tiesiog keičia formas ir erdves. Ir, turbūt, tampu dar reiklesnis pačiam sau.

Yra planų, kurie gali bet kurią akimirką išsipildyti, tad geriau apie tai patylėti. Tik galiu pasakyti, kad tai labai susiję su mano hobiu.

– Gal išsivežėte ir kažkokių širdžiai mielų daiktų, kurie visada keliauja kartu?

– Su manimi visada keliauja žiedas, pagamintas iš mamos vestuvinio žiedo. Mama jį perdarė, kai man buvo 25-eri. Tad jis su manimi daugiau nei pusė mano gyvenimo. Tai puikiausias prisiminimas ir geriausia dovana. Ir brangiausias mano turimas daiktas.

– Kartais grįžtate į Šiaulius. Kodėl?

– Labai retai sugrįžtu, nes mano gyvenimas jau nebe Lietuvoje. Kada sugrįšiu vėl? Bent jau kol kas, planų nėra. Greičiausiai – jei sugalvosiu leisti knygą ir ją pristatyti Lietuvoje. Bet šis planas – tolimoje ateityje. Nors nieko nežinai, kas ir kaip gali atsitikti.

Kodėl? Na, čia gyvena man artimi žmonės, draugai, vietos, kurias norisi aplankyti. Kartais atrodo, kad miestas tavęs laukia. Tačiau puikiai supranti, kad tai labiau tavo paties jausmas, nei realybė.

– Koks jūsų šilčiausias prisiminimas, susijęs su Šiauliais?

– Jų yra labai daug. Gal vienas iš šilčiausių – mano knygos, skirtos aktoriui Pranui Piaulokui, pristatymas su Nomeda Šatkauskiene Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Renginių ciklai Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje, kuriuos vedžiau, pavykę straipsniai „Šiaulių krašte“ ar „Etaplius“.

Šiltų prisiminimų daugybė, liūdnų ir skaudžių – mažai.

– Kaip leidžiate laisvalaikį Airijoje?

– Aš labiau tapau namisėda – man patinka leisti laiką, klausantis savo vinilinių plokštelių kolekcijos, vartant meno albumus. Prižiūriu savo augalus, kurių vien namuose per 50.

Patinka nuvažiuoti į Dubliną, Droghedą – aplankyti parodas, vinilo parduotuves, knygynus. Aš ir Lietuvoje gyvendamas nebuvau didelis keliautojas. Man visada buvo geriausia namuose. Ir tai svarbu, man užtenka savos erdvės.

– Bendraujate su kitais emigrantais iš Lietuvos?

– Žinoma. Yra ir artimų bičiulių. Tai daugiausia kultūros žmonės ar žmonės, susiję su kultūra. Kai kurie gyvena Airijoje, kai kurie – Vokietijoje ar Amerikoje.

Tikri susitikimai būna Lietuvos ambasadoje Dubline ar organizuojamose Kaziuko mugėse Dundalke. Reikia tik noro – bendruomenė yra. Bet ji neateina pati, ją reikia susikurti.

Dabar nemažai tenka bendrauti ir su ukrainiečiais.

– Ar į Šiaulius vis dar norisi sugrįžti?

– Tai ypatingą reikšmę manyje turintis miestas. Ar tai noras sugrįžti? Greičiau sentimentai ir mieli ar skaudūs prisiminimai.

– Kokios aplinkybės jus paskatintų grįžti gyventi į Šiaulius?

– Niekada nesakyk niekada, bet ne. Bent jau šiandien.

– Kokių turite patarimų Šiauliams, kad čia būtų gera gyventi?

– Mažiau kompleksų. Šiauliai – mielas ir geras miestas gyventi. Jis nei didelis, nei mažas. Ir visko jame yra. Gal trūksta tarptautinio oro uosto, nors nuomonių apie tai esu girdėjęs įvairių.

Jei gyveni su mylimu žmogumi, bet kur gyventi yra gera. Miestas – tik fonas. Svarbiausia vis tiek yra žmonės ir tai, kaip pats jame jautiesi.

– Dėl ko jums labiausiai gaila, ilgu, gyvenant svetur?

– Dėl nieko. Tikrai nieko negaila ir ne ilgu.

Šiuolaikinis pasaulis – trys valandos lėktuve ir tu jau Kaune ar Vilniuje. Jei kam nors ilgu ar sunku, visada yra galimybė sugrįžti. Ir tai, man atrodo, šiandien yra didelė laisvė.

– Ką patartumėt talentingiems vaikams?

– Talentingiems vaikams reikia padėti, vidutinybės ir taip sugebės „užimti“ arenas.

Marytė Markevičienė – vienas iš pavyzdžių, kaip sugebėjo pastebėti talentus. Ir tokių pedagogų ne vienas. Talentams reikia padėti augti ir laiku juos pastebėti.

–Ką jums šiandien reiškia „namai“?

– Namai man šiandien nėra konkreti vieta žemėlapyje.

Tai būsena. Tai žmonės. Tai vieta, kur gali būti savimi.