6 gruodžio, 2021
Bronius Vertelka | XXI amžius

Gyvenimas prie Armonos

Deltuvos seniūnas Gintaras Radzevičius / Broniaus Vertelkos nuotr.

Deltuva – miestelis Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio „Kėdainiai–Šėta–Ukmergė“, 6 km į vakarus nuo Ukmergės. Vakariniu pakraščiu teka dešinysis Šventosios intakas Armona. Lapkričio viduryje Deltuvoje, Vilniaus apskrities mažojoje kultūros sostinėje, pabuvojo „XXI amžiaus“ žurnalistas. Jo pašnekovas – seniūnas Gintaras RADZEVIČIUS.

Kaip keitėsi Deltuva, jai tapus 2021 metų mažąja Lietuvos kultūros sostine? Kuo tai reikšminga miestelio gyventojams?

Jau treji metai ypatingi Deltuvai. Ne vien besibaigiantys 2021-ieji,bet ir 2020-ieji, ir 2019-ieji. Viskas prasidėjo 2019-aisiais, kai šventėme 800 metų nuo pirmojo Deltuvos vardo paminėjimo sukaktį. Tai – vienintelis miestelis, išlaikęs šį istorinį vardą. Tada buvo sugalvota daugybė renginių, pagrindinis – Žolinė. Ją švenčiame tris dienas ir tris naktis. 800 metų miestelio paminėjimui savo jėgomis pastatėme obeliską. Aplink jį – ratas, padalytas į keturias dalis. Simboliška tai, kad takeliai, grįsti akmenimis, paimtais iš centrinės miestelio rekonstruotos gatvės. Jie irgi yra istoriniai, iš aplinkinių kaimų surinkti ir iš niekur kitur neatkeliavę. Darbus vykdė pati seniūnija su vietiniais žmonėmis, su vietos bendruomene. Talkų būdu sutvarkyta vieta tapo labai lankoma.

O atšventus 800 metų miestelio jubiliejų ir pamačius, kad mūsų renginiai yra giliai kultūriniai, sujudome rengti projektą, kad Deltuva taptų mažąja Lietuvos kultūros sostine. Pas mus nesakoma: „Aš padariau“, bet: „Mes padarėme“. Juk visi gyvename šioje žemėje, kažkada miestelyje sugyveno dvi konfesijos: katalikų ir evangelikų reformatų.

Gavus patvirtinimą, kad Deltuvai suteiktas 2021 metų mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulas, sudarėme veiklos programą, kuri vykdoma pagal tą projektą. Pasirinkome profesionalaus meno kryptį. Iš pradžių buvo nesuprantama: menas yra menas, bet ką reiškia profesionalusis menas? Gal tai – menas, už kurį mokami pinigai? Drožia žmogus šaukštus, tai – irgi menas? Kultūros ministerijoje, kaip supratau, mums nesugebėjo išaiškinti, kas iš tikrųjų yra profesionalusis menas. Bet kai jį pamatėme, atėjo supratimas Pagal projektą samdėmės žinomus operos solistus ir pasukome sakralinės muzikos keliu. Atvažiavo chorai „Aidas“ ir „Sakalas“. Kai jie Švč. Trejybės katalikų bažnyčioje atliko savo programą, tada supratome, kas yra tikras profesionalusis menas.

Baigėsi karantinas. Prasidėjo mūsų penktadieniniai koncertai. Jei į eilinį koncertą Ukmergės kultūros centro Deltuvos padalinyje šiek tiek sukviesdavome žiūrovų, tai per penktadieninius jų nesutalpindavome. Vadinasi, žmonėms reikia truputį gilesnio profesionalaus meno. Supratome, kad pasukome teisinga kryptimi.

Paskui atėjo Žolinė. Vėl trys dienos švenčių. Pastatėme atminimo ženklą rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Viską savo pajėgomis darė seniūnija, samdėmės tik kalvį.

Augo liepa, šimtametė, labai stora. Bet į ją žiebė žaibas ir nukirto. Paprašiau seniūnijos komunalinio skyriaus vyrų tai sutvarkyti. Ketino supjaustyti ir net sukūrenti pirtyje. Bet, vykdamas į savivaldybę, sustojau ir paprašiau apžiūrėti liepos kamieną. Pasirodo, iš vidaus jis tiek supuvęs, kad medžio likę tik per sprindį. Atpjovė tris metrus kamblio ir paprašiau jį palikti. Maniau, kad ateis tokia valanda, kad nuopjovos prisireiks. Tai buvo, berods, 2017-aisiais. O šiemet kilo idėja pastatyti atminimo ženklą Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Viena žymiausių Lietuvos moterų Deltuvoje lankė bitininkystės kursus ir čia paliko pėdsakus. Liepos kamieno tuštumoje yra iš metalo nukaldinta bitė, o jo viršuje, vietoje avilio stogo, pritaisyta monograma su įrašu –G. P. B.

Žinau, kad miestelyje yra išlikusi XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje statyta senoji klebonija, kuri susijusi su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo diena. Kaip tai atsitiko?

Per Pirmąjį pasaulinį karą bėgdami vokiečiai lietuviams paliko tris pabūklus apsiginti nuo bolševikų. 1919 metų kovo 28 dieną iš vieno pabūklo prie Milašiūnų miškelio toks karininkas Variakojis iššovė į senąją kleboniją, kur jie buvo pasislėpę. Iš 4 km atstumo sugebėjo pataikyti, bet sviedinys nesprogo. Tikriausiai todėl, kad klebonija buvo šventinta. Sviedinys įsmigo į sieną. Bolševikai iš išgąsčio išsilakstė. Juos išvijus, klebonas su tuo karininku suprato, kad tai – istorinis dalykas. Taip ir užgimė Lietuvos kariuomenės artilerijos diena. Dabar tas sviedinys yra saugomas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o jo direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas kartais atveža jį pademonstruoti į Deltuvą.

Istorines žinias apie Deltuvą jums sekasi žerti atmintinai. Kaip ir iš kur jų prisisamstėte?

Pagal profesiją esu ne istorikas, bet inžinierius hidrotechnikas. Gimiau ir užaugau Deltuvoje. Ir dalį savo gyvenimo, apie 18 metų, dirbau kelių tiesimo srityje. Buvau padalinio vadovas. Paskelbus konkursą Deltuvos seniūno vietai užimti, nutariau jame dalyvauti. Tapęs seniūnu supratau, kad paviršutinių žinių neužtenka. Susidraugavau su Vytautu Česnaičiu, gyvenančiu Ukmergėje ir atkūrusiu visą Deltuvos istoriją. Jis yra ir Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ redaktorius. Gyvenimas mane suvedė ir su istoriku profesionalu Arvydu Pociūnu, Kauno Vytauto Didžiojo Karo istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoju. Be to, galiu džiaugtis, kad augau bibliotekoje. Mano mama buvo bibliotekininkė. Tupėdamas bibliotekoje, perskaičiau ne 10 ir ne 20 knygų.

Tai turbūt jums ir šiandien knyga nesvetima, kokią literatūrą mėgstate?

Paskutinioji mano perskaityta knyga – Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“. Mėgstu skaityti daugiau istorinę literatūrą.

Dabar – nors trumpai apie Deltuvos kultūros almanachą „Eskizai“. Kada pasirodė jo pirmasis numeris?

Tai – gana solidus, dabar du kartus per metus išleidžiamas žurnalas. Pirmasis jo numeris į skaitytojų rankas pateko 1990-aisiais. Kultūros almanachas tradiciškai pristatomas po klevu ir per Žolinę. Yra apie ką rašyti: kadaise Deltuvos žemės apėmė iki Videniškių ir Svėdasų. Jau išleisti 29 numeriai. Bet aš ateityje norėčiau turėti knygą apie Deltuvą, jos žmones, jos istorinius dalykus.

Ar galėtumėte rimtus ir svarbius sprendimus priimti vien asmeniškai?

Pirmiausia, stengiuosi išklausyti daugybę nuomonių. Buvo kilęs klausimas, kurioje vietoje šviesuolė, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Deltuvoje lankė bitininkystės kursus. Tuo metu gryčios buvo mažos. Sutalpinti 30 žmonių reikėjo salės. Galbūt dvare galėję būti tie kursai. Mažas būdamas, po jį dar laksčiau, bet iki šių dienų jis neišliko. O gal buvusio bankelio pastate, kuris dabar renovuotas ir veikia vaikų darželis? Vis dėlto apsisprendėme atminimo lentą statyti toje vietoje, kur buvo dvaras.

Kaip atrodo Deltuva šiandien?

Faktiškai joje nėra tuščių namų. Čia nėra bedarbystės. Nepasitaiko problemų įsidarbinti miestelyje. Dirbti žmonės važinėja ir į Ukmergę. Nuo rajono centro iki Deltuvos – keli kilometrai.

Nuo ko priklauso žmonių aktyvumas?

Dirbame drauge, nėra darbų pasiskirstymo. Vienas dirbdamas labai pavargtų. Pagrindinė šaunių dalykų iniciatorė – kultūros renginių organizatorė Daiva Stimburienė, beje, ir projekto „Deltuva – 2021 metų mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ koordinatorė. Ji rašo projektus. Prie kultūrinio gyvenimo sklaidos prisideda biblioteka.

Ar tas aktyvumas priklauso ir nuo jūsų, kaip seniūno?

Be abejonės. Aš esu be galo dėkingas seniūnijos Komunalinio ūkio skyriaus darbuotojams, kurie net savaitgaliais ar švenčių dienomis, jeigu reikia, dirba kaip juodi jaučiai. Darome savo jėgų, savo proto ir savo sugebėjimų sąskaita, kadangi tam nėra lėšų. Viskas vyksta bendruomenės, Ukmergės kultūros centro Deltuvos padalinio, seniūnijos sutarimu. Kai mato, kad darai gerą darbą, ir kiti būna linkę padėti. Taip palieka ir savo pėdsakus.

Mano gimtinės gyvenvietėje stovi aukštas topolis, bet jo apačia sutrešusi. Tai – didžiulė grėsmė elektros laidams, aplinkiniams namams, ypač siaučiant stipriems vėjams. Medis yra savivaldybės žemėje. Kad jį nupjautų, kreipiausi į seniūną kaip žurnalistas, į diktofoną įrašiau mūsų pokalbį. Jutau, kad niekas nieko nesiims. Išeidamas perspėjau: kreipsiuosi į merą, jeigu nenupjaus topolio. Su pašaipėle seniūnas tarė: „Jis tikrai į medį nelips“. Taip ir atsitiko, topolis tebestovi…

Žaisti žmonėmis negalima. Seniūnas yra valstybės tarnautojas ir jis dirba už mokesčių mokėtojų pinigus. Jeigu atėjo žmogus arba parašė raštiškai, jam turi duoti aiškų atsakymą. Jis ne visada būna teigiamas. Bet atsakymas turi būti grįstas įstatymais ir labai aiškia nuomone ar taisyklėmis. Jeigu sprendi konfliktą tarp dviejų žmonių, vienas jų liks, žinoma, nepatenkintas. Man nesuprantama, kodėl tas seniūnas nenukerta topolio. Mūsų seniūnijoje iškertama apie 100 medžių, bet 400 pasodinama. Ten, kur stovi atminimo ženklas Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, įkūrėme liepų parką ir jame pasodinsime 800 medelių. Žinoma, tarp liepaičių bus ir berželių, kad nebūtų nuobodus vaizdas. Ir tas parkas bus skirtas Deltuvos vardo 800 metų paminėjimui.

Matau, kad jūsų spinta vos talpina už sportą gautas taures…

Tuo galiu pasigirti. Seniūnijoje populiarus sportas, turime vienuolikos sporto šakų atstovų. Tarp rajono seniūnijų Deltuva neiškrenta iš prizinių vietų. Labai stipri mūsų vyrų virvės traukimo komanda. Asmeniškai aš dalyvauju žirgų lenktynėse, važinėju su rateliais. Priklausau stalo žaidimo klubui „Taktika“. Dar esu medžiotojų būrelio vadovas.

Užsiiminėjant sportu, būtina ir sočiai pavalgyti. Kaip gyvena maisto produktų gamintojai – ūkininkai?

Kartais net kelią suaria (šypsosi – B. V.)… Šie metai ūkininkams nebuvo lengvi, bet, jeigu paprašai, sulauki jų paramos. Kuo stipresni ūkininkai, tuo ir kaimas stipresnis. Nė vienas neatsisakė pagelbėti. Seniūnijos kelius valo du ūkininkai.

Kartą pasitaikė labai įdomi situacija. Prisnigo tiek, kad išvažiavusieji į Ukmergę dėl sniego gausos nebeįstengė grįžti namo. Kelių priežiūros tarnyba, kuri valo nuo 5 val. ryto iki 10 val. vakaro, turėtų sau kelti didesnius reikalavimus. Skambinu ten 20 valandą, tikėdamas iš jų sulaukti pagalbos. Atsakė, kad kelius ims valyti nuo 5 val. ryto. Kur pasidėti užpustytiems kelyje? Tada susisiekiau su ūkininkais ir jie nuvalė pagrindinius kelius.

Seniūnija – 18000 ha žemės ir 3000 gyventojų. Bet tarp jų turbūt pasitaiko tinginių, gyvenančių iš gaunamų socialinių pašalpų?

Jų taip nevadinu. Vadinčiau tokius nelaimėliais. Per savo nesugebėjimą integruotis į visuomenę jie pateko į įvairias pinkles. Dirbti turėtų 22, ateina 18. Kiekvienais metais jų vis mažiau. 2016 metais, kai pradėjau dirbti seniūnu, tokių buvo apie 40, dirbti ateidavo 35. Mūsų visuomenė labai sensta. Ateis laikas, kai nebus kam dirbti viešųjų darbų.

Gal be reikalo jiems mokamos pašalpos?

Lietuvoje socialinė politika yra apleista. Pašalpos turi būti. Buvo laikas, kai ne visi galėjo prisiimti atsakomybę valstybei. Daugiausia pašalpų gavėjų – nuo 55 iki 65 metų. Tokiems maža vilties įsidarbinti. Kas juos priims į darbą, jei neturi specialybės?

Ką būtina nedelsiant daryti?

Pradėti dirbti su vaikais. Važiuodami su socialine darbuotoja, užsukome į vieną šeimą, kurių vaikai – nuo 10 metų. Visa šeima nedirbanti. Vieno vaiko klausiu, kuo norėtų būti. Jis atsakė: „O kam kažkuo būti?“ Tėvai gyvena iš pašalpų, už vaikus irgi jas gauna. Jeigu valstybė dirbtų su vaikais, sakysime, nuo 16 ar 18 metų, po 10 metų tokio atsakymo negirdėtume.

Gyvename kaip prie benzino bako: vieni nori skiepytis nuo koronaviruso, kiti apie tai nenori net girdėti. Kokia jūsų nuomonė apie vakcinavimą?

Esu lengvai persirgęs koronavirusu. Po 180 dienų pasiskiepijau pirmą kartą, po atitinkamo laiko gavau ir antrą skiepą. Nemanau, kad gerai, kai valstybė verčia skiepytis, nepalikdama žmogui pasirinkimo.

Tą patį daro ir Seime, nori kuo greičiau priimti Partnerystės, Narkotikų dekriminalizavimo įstatymus…

Seime skiria daug dėmesio tam, kam to nereikia. Yra šimtus kartų svarbesnių dalykų. Kažkas iššoka kaip Pilypas iš kanapių ir ima plyšauti, kad tai esą opiausios problemos Lietuvoje. Netobuli vaikų priežiūros įstatymai, mažos pensijos – štai kur tikrosios problemos.

Esate trijų dukterų tėvas, viena jų – dar moksleivė. Ar neužplūsta mintis, kad seniūno darbas – ne jums?

Mano darbas privačiame sektoriuje irgi nebuvo normalus. Įmonė buvo Molėtuose. Keldavausi 5 val. ryto, namo parsirasdavau 10 val. vakaro. Tiesa, važinėjau įmonės transportu. Sezono metu, dirbdami prie kelių, valandų neskaičiuodavome.

Seniūno darbas irgi pakankami neramus, bet daugialypis. Daug jame bendravimo, būtinos psichologijos žinios, ieškant bendrų sąlyčio taškų tarp žmonių. Bet visada judi, turi rūpesčių. Man patinka šis darbas. Jau sukasi mintys apie profesionalios muzikos festivalį. Bandysime tai padaryti.

Linkiu jums, kad netaptumėte biurokratu arba užkietėjusiu valdininku. Dėkoju už pokalbį.

 

Komentarai (1)

Komentavimas išjungtas.

  1. Zvyrkelius sioje mazojoje Lietuvos kulturos sostineje nors karta per pusmeti pragreidiriuokite 😉


1 liepos, 2022

Savo namus privalėjusiems palikti Ukrainos vaikams bandoma trumpam sugrąžinti atostogų džiaugsmą – jiems šią vasarą organizuojama ne viena meninė ir […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
30 birželio, 2022

Vis augantis Vilnius kompleksiškai sprendžia pedagogų trūkumo iššūkius: sostinės Taryba komitetuose svarstys naują motyvacinę priemonę – skirti papildomą kasmėnesinę 300 […]

30 birželio, 2022

Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą dėl žemės mokesčio tarifų, pakeitusį anksčiau galiojusią dviprasmišką tvarką, kai žemės mokesčio lengvata galėjo naudotis […]

S. Žiūros nuotr.
28 birželio, 2022

Seimas pritarė iniciatyvoms 2023-iuosius skelbti Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų bei Šventojo Juozapato metais. Tokiu būdu siekiama pažymėti Lietuvos […]

Palangos kultūros ir jaunimo centro nuotraukoje – Jurginės Palangoje
28 birželio, 2022

Kultūros ministro įsakymu geriausiems 2021 metų kultūros centrams paskirtos Kultūros ministerijos premijos.  Kultūros centrai buvo vertinami pagal atskiras kategorijas, atsižvelgiant […]

28 birželio, 2022

Šią savaitę Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos aklųjų biblioteka ir Ukrainos negalių asociacijos Lvivo skyrius pasirašo svarbią bendradarbiavimo sutartį, kuri suteiks […]

Rolando Parafinavičiaus nuotr.
24 birželio, 2022

2022 m. birželio 23 d. Šiaulių miesto erdvės prisipildė smalsių šiauliečių, panorusių sudalyvauti Šiaulių kultūros centro organizuotose „Aktyviose Joninėse mieste“. Šiauliečiai […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
21 birželio, 2022

Per tris mėnesius sostinėje priverstinai nuvežtos 755 ne pagal kelių eismo taisykles paliktos transporto priemonės – 480 iš neįgaliesiems skirtų […]

21 birželio, 2022

Birželio 17-19 dienomis vyko Plungės miesto šventė. Šiomis dienomis Plungės kultūros centras plungiškiams ir miesto svečiams dovanojo šiuolaikinių scenos menų […]

Lauros Prascevičiūtės nuotr.
21 birželio, 2022

Birželio 18 dieną Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities skyriuje (Radviliškio r.) virė darbas: lankytojus senųjų amatų ir kasdieninių […]

Vitalijos Pankienės nuotr.
20 birželio, 2022

„Nusišypsok ir būsi gražus“ – toks alytiškio dailininko Arūno Vaitkaus raginimas nuskambėjo Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Gal nuskambėjo kiek nerimtai, […]

Mindaugo Ažušilio nuotr.
20 birželio, 2022

Ketvirtadienį popiet iš Vilniaus geležinkelio stoties su keliais šimtais keleivių pajudėjo traukinys, vežantis į ateities miestą. Būtent šiuo leitmotyvu prasidėjo […]

20 birželio, 2022

„Europos archeologijos dienos 2022“ – tai tarptautinė iniciatyva, kviečianti įgyvendinti archeologijos paveldo pažinimui ir populiarinimui skirtas veiklas, inovatyviai ir originaliai […]

20 birželio, 2022

Birželio 9 d. menu besidomintys ir atgaivos nuo kasdienybės rutinos ieškantys aukštadvariečiai traukė į Šv. Domininko namus. Juos čia pakvietė […]

Kostas Poškus / Agnės Grigaliūnės nuotr.
20 birželio, 2022

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje dailininkas Kostas Poškus atvėrė parodą „Katinas ant stogo“ – alytietiškas impresijas vaizdu ir žodžiais. Kaip […]

18 birželio, 2022

Birželio 17-ąją iškilmingu Plungės rajono savivaldybės tarybos posėdžiu pradėti renginiai, skirti jubiliejinei 230 metų sukakčiai, kai Plungės miestui buvo suteiktos […]

17 birželio, 2022

Birželio 4 d. kraštietės Marytės Baubienės kvietimu Tiltų bibliotekos lankytojai ir asociacijos „Tiltų kelias“ nariai dalyvavo pažintinėje išvykoje į Lietuvos […]

Ieva Dumbrytė / Daumanto Švaglio nuotr.
17 birželio, 2022

Žymaus XX amžiaus rašytojo Liudo Dovydėno premija, kuria apdovanojamas geriausio naujo lietuviško romano autorius, šiemet paskirta Ievai Dumbrytei. Kūrėja įvertinta […]

Prie paminklo Antanui Algimantui Balčiūnui kalba Ramygalos klebonas kun. Alfredas Puško / Broniaus Vertelkos nuotr.
17 birželio, 2022

Šalia Juodos ir Aptekos upių santakos bei didingos vandens užtvankos išsistačiusiuose Jotainiuose birželio 11-ąją vyko tradicinė Panevėžio krašto amatininkų šventė […]

Tarp sveikintojų – ir trys Viktorai Rudžianskai: tėtis, brolis, sūnėnas
16 birželio, 2022

…Saulas diementas vėl sužibo Juknėnuose. Birželio 12-ąją į Antano ir Motiejaus Miškinių etnografinę-literatūrinę sodybą Utenos rajone sugrįžo tarptautinė poezijos šventė […]