Gyvenimas yra toks, kokį susikuriame

Rietavo savivaldybės Liolių kaimo bendruomenės pirmininkas Mindaugas Marozas su žmona Agne ir dviem vaikučiais atsikėlė beveik prieš dešimtmetį. „Kai manęs klausia, kodėl pasirinkome Liolius, atsakau labai paprastai – taip lėmė likimas. Tiesiog ieškojome namo ir geriausias variantas atsirado šiame kaime“, – sako Agnė Marozienė, aktyviai dalyvaujanti kaimo bendruomenės gyvenime. .

Žemaitiškas atsargumas

Išties, Marozų šeimai Žemaitija nėra svetimas kraštas. Už dvidešimt kelių kilometrų – Žadeikių kaime – Mindaugo tėviškė. Agnė – uteniškė, tad su žemaitišku testu – vėinioulėka – kol kas net nebando susidoroti.  Į Liolius atkeliavo iš Kauno. „Atrodo, dar taip neseniai, o jau kitąmet bus dešimt metų, kai mes čia gyvename, – ir pati nusistebi Agnė. – Tada dar ir dukra, ir sūnus – mažiukai buvo. Dabar jau abu lanko Rietavo gimnaziją. Tai vienintelė arčiausiai namų esanti mokykla. Iki jos – keturi kilometrai. Ir dar mažiuko prieš metus ir 9 mėnesius susilaukėme.“

Pirmieji gyvenimo Lioliuose metai nebuvo paprasti. Kaimo gyventojai, kurių dauguma čia gimė ir augo, labai atsargiai žiūrėjo į jauną šeimą, atsitrenkusią iš Kauno. „Tik kartais pasiteiraudavo, ar mes ruošiamės laikyti gyvulius. Čia dauguma žmonių augina gyvulius ir iš jų gyvena, – sako Agnė. – Nežinau, kodėl jie to klausdavo. Gal nenorėjo konkurentų, nes, jei laikysime gyvulius, bus reikalinga ir žemė? Gal ir dėl kitų priežasčių?“

Savo pažadą, kad gyvulių neaugins Agnė ir Mindaugas iki šiol tęsi. Turi šunį ir pulkelį vištų. Dėl kiaušinių. „Mūsų vištos tik sava mirtimi miršta“, – nusijuokia Agnė.

Ilgainiui žemaitiškas atsargumas ėmė tirpti. O lūžio taškas įvyko, kai Agnė ėmėsi rengti projektą kaimo viduryje apleistam tvenkiniui sutvarkyti.

Kaimo puošmena – tvenkinys

Per kelerius metus susiremontavę nusipirktą namuką, Agnė su Mindaugu ėmėsi dairytis ir įvairesnės veiklos. Agnė – tikybos mokytoja, bet pagal specialybę darbo nėra. „Dabar užsiimu projektais, o Mindaugas Kauno technologijų institute doktorantūroje biomediciną studijuoja,– sako Agnė ir ima pasakoti apie savo pirmąjį projektą.– Išsiaiškinome, kad Rietave veikia vietos veiklos grupė, kad yra verslo informacijos centras. Nuėjau. Ten susitikau su centro direktore ir vietos veiklos grupės vadove Laima Dockevičiene. Ji pakvietė į mokymus, kaip bendruomenėms rengti projektą ir iš LEADER programos gauti jo įgyvendinimui reikalingas lėšas.  Tuomet Lioliuose buvo susibūrusi kaimo bendruomenė, bet ji nebuvo labai aktyvi. Gal žmonės kiek buvo pavargę? Gal kitos priežastys. Kaip pradėjau lankyti mokymus, reikėjo sumąstyti ir konkretų projektą. Tada tas mūsų tvenkinys  buvo labai apleistas. Visas apžėlęs, užžėlęs. Pasitarėme su bendruomene ir visi kartu sumanėme tvenkinį sutvarkyti.“

Agnės parengtam Liolių bendruomenės projektui įgyvendinti iš LEADER programos buvo skirta beveik 45 tūkstančiai eurų.  Įgyvendindami projektą dalį darbų atliko patys, daliai darbų samdė įmones. Tvenkinį išvalė, iškirto jo pakrantėse augusius krūmokšnius, įrengė takus, pastatė suoliukus ir net pavėsinę.  Dabar tvenkinys – Liolių kaimo puošmena. Čia ir pasivaikščioti, ir pabendrauti galima, ir su knyga ramiai pasėdėti. Ir, be abejo, tai puiki vieta bendruomenės renginiams. Neatsitiktinai juk lioliškiai šią vietą vadina poilsio parku.

Įgyvendinant projektą lioliškiai bendruomenės pirmininku išrinko Mindaugą Marozą.

„O prieš kelias dienas, pirmąjį lapkričio penktadienį, organizavome talką tvenkinio pakrantėms sutvarkyti. Labai daug lapų buvo prikritę. Mūsų kaimas nėra didelis. Tik apie 160 gyventojų. Į talką per dvidešimt žmonių susirinko. Neseniai į bendruomenę įstojo vienas senolis, jam jau 85-eri. Žiūrime, ir jis grėblį pasiėmęs dviračiu į talką atmynė, – pasakoja Agnė ir nusijuokia– Nežinau, ar aš pati tokių metų benorėčiau eiti į talką.“

Šiuo metu Liolių kaimo bendruomenėje yra 35 nariai.

Įsirengė namus

O liepos mėnesį Liolių bendruomenė, atšventė įkurtuves. Įsirengė savo namus. Tiesa, tai pora kambariukų, kurių plotas – kiek daugiau trisdešimties kvadratų.  Bendruomenės namai įsikūrė buvusiame mokyklos pastate, priklausančiame Rietavo savivaldybei. Tame pačiame pastate yra ir kaimo biblioteka, bet ji dirba tik vieną dieną per savaitę. Du kartus per savaitę Liolius aplanko felčerė.

„Tie kambariukai buvo beveik užmūryti. Tik per biblioteką į juos buvo galima patekti. Papašėme savivaldybės, kad mums jais pagal panaudos sutartį leistų naudotis. Savivaldybė pasirūpino, kad būtų sudėti langai, o visą kitą patys pasidarėme. Mes turime labai aktyvią seniūnaitę Aliną Jurkienę. Jei ne ji, gal taip greitai ir nebūtume įsikūrę. Tai ji ieškojo rėmėjų. Juk reikėjo grindis ir po jomis esantį gruntą pakeisti, sienas sutvarkyti, lubas atnaujinti.  Ji padėjo pritraukti rėmėjus. Mūsų seniūnaitė labai gražiai moka paprašyti, o mes su Mindaugu daugiau popierius tvarkėme. Bendruomenėje pasiskirstome, kas geriausiai ką daro, tą ir daro. Vieni nieko nepadarytume. Vienas moka gražiai paprašyti, kitas – reikalingus popierius sutvarkyti, trečias skanius pyragus kepti ar piešti, groti moka. Tačiau kai naudojami ne projektiniai, o rėmėjų pinigai, paprastesnė jų apskaita, nereikia tiek daug popierių, kuriuos tenka surašyti, kai įgyvendini ES finansuojamą projektą. Nežinau, bet man atrodo, kad Lietuva, siekdama skaidrumo, yra įsivedusi perteklinį biurokratizmą“, – patirtimi dalijasi Agnė Marozienė.

Pasak jos, seniūnaitė paremti bendruomenę prikalbino ir ūkininkus, ir tuos, kurie iš Liolių jau išvykę, bet kitur gyvendami kuria savo verslą ar ūkininkauja. Tad bendruomenės namų rengimas ne vienam priminė jo šaknis, padėjo atgimti ryšiui su tomis vietomis, kuriomis bėgiojo vaikystėje.

„Kai yra noras, viską galima padaryti, – įsitikinusi Agnė, bet ,užklausta apie pastarajame ES paramos laikotarpyje numatomus verslumo projektus, suabejoja.– Nežinau, kiek tai įmanoma padaryti Lioliuose… Net nežinau, kokį verslą mes galime imti vystyti. Daugelis gyventojų – jau vyresnio amžiaus. Pastaruoju metu labai daug kalbama apie socialinį verslą, bet, mano supratimu, tai dar mažiau įsivaizduojamas dalykas. Reikalavimai labiau tinkami dideliam miestui, o ne mažai savivaldybei, juo labiau kaimui. Iš kur ir kaip tas socialines grupes suformuosi? Nors labai užsispyrus galima padaryti.“

Kaimą vienija tradicijos

Naujai įkurtuose bendruomenės namuose moterys pačios sugalvojo kartą per savaitę penktadieniais susitikti, pabendrauti, pasidalinti receptais, pasimokyti megzti… „Man asmeniškai labai smagu vien moteriškai paplepėti, pasidalinti džiaugsmais ar rūpesčiais. Ir tam daug nereikia – arbatos puodelio ir bendros vietos susirinkimui“, – sako Agnė.

Moliūgadienį – helovyną bndruomenės namuose atšventė jaunieji lioliškiai. „Per dešimt vaikų susirinko. Patys pasipuošė patalpą, patys moliūgą išsiskaptavo, mano dukra įvairių žaidimų prisirinko, kad visiems smagu būtų. Suaugusieji gan skeptiškai tą šventę vertina, bet jaunimui ji įdomi, – pasakoja Agnė. – Ir Užgavėnes mūsų vaikai primena. Tai jie persirengę lanko kaimynus. Dar švenčiame Jonines. Tik ne Lioliuose. Gretimame Užupių kaime viena bendruomenės narė turi didelę sodybą. Ten daug erdvės, tad ir žoliauti, ir vainikus pinti galima. Taip pat jau tapo tradicija – liepos 6-ąją paminėti giedant tautišką giesmę Liolių poilsio parke. Šiame parke rengiame ir daugiau renginukų. Vieną pavasarį  organizavome vaikams akciją atsinešk inkilėlį, kurį tau padės padaryti tėvai ar seneliai ir kabinome į aplink tvenkinį esančius medžius. Vaikams, o ir mums, suaugusiems, labai patiko. Tuo labiau, kad ir dabar, praėjus keleriems metams, nuėjus prie tvenkinio, džiugina paukščiukų čiulbėjimas.“

 2016 metų sausio 1 dieną kaimo jaunimas sugalvojo ant tvenkinio ledo pasidaryti sūpuokles su rogėmis suktis ratu. Tuomet, pasak Agnės,  ir su pačiūžom pačuožinėti atvažiuodavo ne tik iš Liolių , bet ir iš aplinkinių kaimų net miestų žmonės

„Man patinka šventes organizuoti, jas vesti. Mindaugas mėgsta muzikuoti. Jis groja gitara ir akordeonu. Dukra Rietavo meno mokykloje mokosi groti smuiku, sūnus – trombonu, tad mums nereikia ieškoti muzikantų, turime savus. Gal tai ir nėra didmiesčio lygio atlikimas, bet žmonėms patinka. O šiais metais bendruomenei pageidaujant pradėjome sveikinti vyresnio amžiaus jubiliatus. Nutarėme pradėti sveikinti mininčius šešiasdešimtmetį ir daugiau. Šiais metais jau pasveikinome per dešimt sukaktuvininkų“, – pasidžiaugia pašnekovė.

Pasveikintas ir seniausias Liolių gyventojas Edmundas Turskis, kuriam kitais metais sukaks šimtas metų. Tad, bendruomenės narių nuomone, sulaukus tokio amžiaus – kiekvienas gimtadienis kaip jubiliejinė šventė.

Pasak Agnės, vyresnio amžiaus žmonių pagerbimas turi labai didelę prasmę. Daugelis jų dienų dienas leidžia vieni. Vienų vaikai kažkur miestuose dirba, kitų – išvykę į užsienį. Ir jaunesni kaimynai savais darbais užsivertę. Vaikai, darbai. Dalis jaunesnių žmonių važinėja dirbti į Klaipėdą, nes iki uostamiesčio – tik 50 kilometrų. Kiekvienas turi savus rūpesčius, savus džiaugsmus ir ne tiek daug laiko lieka šalia gyvenantiems. „Žmonės labai laukia. Ne to pasveikinimo. Ne dovanų. Jie džiaugiasi dovanotais keliais žiedeliais. Juos nuperkame už nario mokesčio lėšas. Per metus kiekvienas bendruomenės narys moka penkis eurus nario mokesčio. Ir Rietavo gėlių parduotuvės, kurių yra berods keturios ar penkios kartais puokštę kitą dovanoja . Prie gėlių pridedame atviruką, kuriame užrašome pasveikinimą ir nuo ko jis. Vyresnio amžiaus žmonėms labai svarbus jiems skirtas dėmesys, pabuvimas kartu, pabendravimas,– pasakoja Agnė.– Kartais mūsų paklausia, kodėl mes tai darome. Mūsų su vyru atsakymas labai paprastas: mes auginame tris vaikus ir norime jiems parodyti, kad ne viskas dėl pinigų daroma, kad yra kur kas svarbesnių vertybių ir jos išugdomos ne žodžiais, o tėvų pavyzdžiu.“