12 kovo, 2021
XXI amžius

Inžinierius archyvų fanas su pusšimčio metų patirtimi

Kazys Misius Šilalės kraštiečių draugijos valdybos susibūrime 2014 metų gruodį / asmeninio archyvo nuotr.

2021-ieji paskelbti Archyvų metais – lygiai prieš 100 metų buvo įkurtas pirmasis LR valstybės archyvas. Nors dažniausiai archyvai yra istorikų duona, tačiau vis daugiau žmonių jais susidomi tyrinėdami savo giminės istoriją, besidomėdami savo gimtine. Inžinierius ir istorikas bei kraštotyrininkas Kazys MISIUS, nuo 1972 metų aktyviai dirbęs valstybiniuose ir bažnyčių archyvuose, tyrinėjo lietuviškosios spaudos draudimą, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą, miestelių ir kaimų istorijas, su bendraautoriais išleido keturias knygas, yra trijų knygų sudarytojas. Su šiuo savamoksliu archyvų fanu, šiam darbui paskyrusiu kone pusšimtį metų, kalbėjomės apie istoriją ir archyvus, žmogaus pastangas rasti savo vietą gyvenime.

Gal pradėkime nuo to, kaip susidomėjote kraštotyros darbu?

Domėtis krašto praeitimi dar Kvėdarnos vidurinėje mokykloje mane paskatino Petro Tarasenkos knygelės. Mokytojo Alfonso Aušros pastangomis ruošėmės dalyvauti moksleivių turistiniame sąskrydyje. Buvo rengiami pažintiniai kultūrinio turizmo žygiai, surinkta šiek tiek eksponatų. Siekis domėtis krašto praeitimi išliko ir baigus vidurinę mokyklą.

Tada kodėl pasirinkote inžinerijos, o ne istorijos studijas?

Baigęs istorijos studijas, neįsivaizdavau kito darbo – tik istorijos mokytojo, priklausomo nuo ideologinių reikalavimų. Kai Kvėdarnoje gyvenau bendrabutyje, kartą atvykęs iš Šilalės rajono ideologinis darbuotojas be kitko domėjosi lentynėlėje esančiomis knygomis. Pamatęs senesnę knygelę apie prūsų sukilimą prieš kryžiuočius, pasiėmė. Girdėjau, kad buvo priekaištų dėl silpno ideologinio darbo bendrabutyje. Nors buvau paveiktas socializmo idėjų, norėjau būti nepriklausomas. Todėl stojau į Kauno politechnikos instituto skaičiavimo mašinų ir prietaisų specialybę.

O kaip Jūs, inžinierius pagal išsilavinimą, dirbęs inžinieriaus darbą, pasukote į kultūrinį-kraštotyrinį darbą?

Dar studijuodamas dalyvavau studentų turistų klubo veikloje, nemažai keliavome po Lietuvą. Vėliau perėjau į Vilniaus filialo vakarinį skyrių. Baigęs studijas nutariau domėtis kraštotyra. Didelį poveikį man turėjo lankymasis „Ramuvos“ klube, kuriam vadovavo Alfonsas Andriuškevičius. Klubas rengė paskaitas įvairiomis etninės kultūros, istorijos, archeologijos, tautosakos ir kitomis temomis. Dalyvavau ir Vilniaus žygeivių klubo veikloje. Labai greitai tiek „Ramuvos“ klubas, tiek žygeiviai buvo uždrausti. Apie 1971 metus Vilniaus universiteto profesorius Česlovas Kudaba buvo surengęs Kraštotyros dienas. Įstigo atmintin Vilniaus universiteto kavinėje susitikimas su Vilniaus krašte iki 1939 metų dirbusiais mokytojais. Kai kurie mokytojai apie sunkumus jų darbe kalbėjo ypač jausmingai. Vienas net retoriškai klausė, kurioje Europos šalyje taip buvo persekiojamas švietimas gimtąja kalba, kaip Vilnijoje? Dalyvavo ir tuometinė mokytoja lietuvė, dirbusi Gervėčiuose. Iš jai pateiktų klausimų tapo aišku, kokia sunki ten lietuvių padėtis. Žinoma, daugiau kraštotyros dienų Vilniaus universitetas nebesurengė.

Pradėjau galvoti, o ką aš galėčiau tyrinėti. Rinkau žinias daugiausia iš periodikos Kvėdarnos ir jos apylinkių istorijai. Paskui ėmiau rinkti ir ne tik Šilalės rajono, bet ir kitų Lietuvos miestelių istorijai. Deja, beveik visa nekomunistinė periodinė spauda nuo 1918 metų buvo specialiuose fonduose. Pradėjau domėtis, kaip galima ten skaityti. Dirbau tuometinėje Elektros skaitiklių gamykloje, todėl paprašiau direktoriaus pavaduotojo tarpininkavimo rašto Respublikinei bibliotekai skaityti specialiame fonde. Jis ir pasirašė. Deja, tas raštas specialiojo fondo vedėjai netiko. Atseit, jeigu domiesi Šilalės rajono miesteliais, reikia to rajono Kultūros skyriaus tarpininkavimo rašto. Nors to rajono Kultūros skyriaus vedėjas Aleksandras Šidlauskas manęs nepažinojo, bet prašomą raštą pasirašė. „Bibliografijos žiniose“ buvau radęs nuorodą, kad žurnale „Jaunoji karta“ per kelis numerius buvo paskelbtas Žvingių parapijos klebono Kazimiero Pakalniškio dienoraštis „Didžiojo karo užrašai“. Kai aš išsirašinėjau apie vokiečių padegto Žvingių miestelio sudeginimą, prišokusi vedėja ėmė piktai rėkti, kad negalima ištisais sakiniais išsirašinėti, ir pasakė, kad išeidamas visus išrašus jai parodyčiau. Išeinantį vedėja mane iškrėtė pilna to žodžio prasme. Nors jokių paslėptų išrašų nerado, grasino rimtais nemalonumais. Tuo ir baigėsi mano bandymas skaityti specialiame fonde.

Bet tai, regis, jūsų neatgrasė nuo paieškų archyvuose. Dar 1986 metais Tarybų Lietuvos enciklopedijai parengėte rašinių apie šalies miestelius.

Kai neturėdavau galiojančio tarpininkavimo rašto skaityti Istorijos archyve, sėdėdavau Mokslų akademijos bibliotekos Retų spaudinių skyriuje. Kartą tos bibliotekos darbuotojas a. a. žymus istorikas Rimantas Jasas paklausė, kuo aš domiuosi, tiek ilgai sėdėdamas bibliotekoje. Pasisakiau, kad domiuosi Lietuvos miestelių istorijomis. Vėliau R. Jasas mane rekomendavo Enciklopedijų redakcijai, kaip galimą bendradarbį Lietuvos miestelių istorijos tema. Kadangi turėjau nemažai faktinių ir statistinių duomenų, tapau įvairių straipsnių apie miestelius bendraautoriumi.

Jūsų domėjimosi laukas platus – tyrinėjate miestelių, kaimų, dvarų ir bažnyčių istoriją, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, švietimo istoriją, domitės gimtąja Žemaitija. Kurios iš tyrinėjamų sričių Jums artimiausios, įdomiausios?

Man įdomiausios regioninės temos, miestelių, bažnyčių, kaimų, dvarų istorijos. Artimiausia man – Žemaitija, bet nesvetimos ir kitos Lietuvos vietovės. Esu rašęs ir Aukštaitijos valsčių serijos leidiniams. Man ypač įdomus lietuvių spaudos draudimo laikotarpis, bet ta tema jau beveik išsemta kitų tyrinėtojų.

O kuriuos savo darbus pavadintumėte svarbiausiais?

Gal 2015 metais išleistą knygą „Kražių mokykla ir gimnazija 1773–1844 m.“, o ją rašyti mane paskatino profesorius, archeologas, meno istorikas, buvęs Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas.

Kaip Jūs, būdamas inžinierius, susidomėjote knygnešiais? Dirbote kone du labai rimtus darbus.

Kartą žygeivių klube mokslininkas Antanas Tyla skaitė paskaitą apie spaudos draudimo laikus ir knygnešius. Tai mane ypač sudomino. Apie 1972 metus dalyvavau Eligijaus Morkūno surengtoje ekspedicijoje Krakėse. Rinkau žmonių atsiminimus apie knygnešius. Vėliau nuvažiavau į Kėdainių rajono kultūros skyrių ir gavau tarpininkavimo raštą Lietuvos istorijos archyve skaityti bylas dėl draudžiamos lietuvių spaudos. Per metus surinkome nemažą pluoštą išrašų. Mat, į tarpininkavimo raštą buvo įrašyta ir dar viena ekspedicijos dalyvė. Nors buvo keblu gauti tarpininkavimo raštą, vėliau tapau nuolatiniu Lietuvos istorijos archyvo skaitytoju. Dirbau pamaininį darbą. Be to, tada archyvas dvi dienas per savaitę dirbdavo iki 20 valandos.

Tad kuo Jums svarbus darbas archyvuose?

Darbas archyve man teikė malonumą. Tai – neišsemiamas žinių šaltinis, įvairūs atradimai.

Kokius patyrėte didžiausius atradimų džiaugsmus?

Atgimimo metais nuvažiavau pasižvalgyti į Baltarusijos archyvą Minske. Ten tarp Radvilų dokumentų netikėtai radau 1562 metų Pajūrio valsčiaus matavimo valakais inventorių, kuriame surašyti ir visi Kvėdarnos, mano gimtųjų apylinkių, kaimai, jų gyventojai. Tai buvo netikėta ir džiugu.

O iš tų pirmųjų atradimų džiaugsmų?

Pirmaisiais skaitymo metais patyriau ne tiek džiaugsmo, kiek buvau sujaudintas netikėtumų. Pradėjau skaityti bylas apie sulaikytus su lietuviška spauda asmenis. Nustebino persekiojimo mastai ir būdai, pasitaikančios išdavystės, pavyzdžiui, tardytojų palaužtų asmenų „nuoširdūs parodymai“, kad kenksmingų rusų valdžiai knygelių autorius yra vyskupas Motiejus Valančius. Tuoj kilo noras aiškintis, kodėl minėtas vyskupas neatsidūrė Sibire. Dabar visa tai aprašyta knygose, o tada aš jaučiausi atradėju. Jau pirmaisiais darbo Istorijos archyve metais sužinojau, kad dar caro laikais žmonės už lietuvišką spaudą buvo tremiami ir Vidaus reikalų ministerijos Ypatingųjų pasitarimų nutarimais. Taigi Stalino laikų skiriamos bausmės sovietinio saugumo Ypatingųjų pasitarimų nutarimais ir trėmimai be teismo buvo Lietuvoje praktikuojami dar XIX amžiaus antroje pusėje.

Kaip apibūdintumėte archyvų lankytojus? Kokie tai žmonės?

Jie gana įvairūs. Laikui bėgant archyvų skaitytojai keitėsi. 1974–1989 metais Istorijos archyve daugiausia dirbdavo Paminklų konservavimo instituto istorikai, tyrinėjantys kultūros paminklus. Dirbdavo ir mokslininkai iš Istorijos instituto, aukštųjų mokyklų. Ateidavo ir mėgėjų. Tiek Istorijos archyve, tiek Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atkakliai dokumentus nurašinėdavo menotyrininkas Vladas Drėma. Man kilus neaiškumų, paklausdavau, maloniai atsakydavo, padėdavo perskaityti nesuprantamas vietas, patardavo. Be jau minėtojo V. Drėmos, dažniausiai man matyti archyvų lankytojai buvo istorikai Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius (karaimas), Stasys Samalavičius, prof. Antanas Tyla ir kiti. 1990 metais nutraukus kultūros paminklų tyrimus, skaitytojai pakito. Nebereikalaujant tarpininkavimo raštų, kiekvienas galėjo ir dabar gali archyvuose laisvai skaityti. Padaugėjo tyrinėjančių šeimų istorijas, genealogijas. Čia kalbėjau tik apie Istorijos archyvo lankytojus. O valstybinių archyvų vien Vilniuje yra bent septyni, iš kurių Lietuvos Ypatingasis archyvas turi tris skyrius skirtingose vietose. Kauno regioniniame valstybės archyve yra nemažai ir Kauno gubernijos įstaigų bylų. Iš žinybinių archyvų laisvai galima naudotis Kultūros paveldo centro archyvu, esančiu Kultūros paveldo departamente. Tiesa, jis dabar vadinasi bibliotekos Dokumentacijos skyriumi.

Kokių savybių, Jūsų nuomone, reikia archyvuose norinčiam dirbti žmogui?

Archyvuose gali skaityti kiekvienas vidurinį išsilavinimą turintis žmogus. Jokių ypatingų savybių nereikia, tiktai turėtų būti siekis, ką nors patyrinėti, sužinoti. Žinoma, būtų prasmingiau mokėti bent rusų kalbą. Istorijos archyve daug dokumentų yra lenkų kalba. Pagaliau nebūtina mokėti svetimas kalbas. Lietuvos centriniame, Vilniaus apskrities archyve beveik visi dokumentai rašyti lietuvių kalba.

Kaip Jūs gerai išmokote rusų kalbą? Juk tų laikų jaunuoliui iš Žemaitijos ji negalėjo būti labai sava?

1956 metais man teko kelialapis į Arteką. Ten visą mėnesį kalbėjau rusiškai. Vėliau skaitydavau mokyklos bibliotekoje gaunamus rusiškus žurnalus, kai kurias pažintines knygas.

Ar istoriko išsilavinimas tam darbui svarbus?

Istoriko išsilavinimas palengvina tyrinėjimus ypač skaitant dokumentus iki XIX amžiaus. Jeigu meno saviveikla gali siekti profesionalumo, to gali siekti ir kiekvienas istorija susidomėjęs gyventojas.

Ar dabar dar tebedirbate archyvuose? Ką tyrinėjate?

Iki karantino prireikus nueidavau beveik į visus archyvus. Dar bendradarbiauju „Versmės“ leidyklos rengiamose valsčių serijų knygose. Domiuosi vis tomis pačiomis regioninėmis temomis: miestelių, bažnyčių, švietimo iki 1940 metų istorija ir panašiomis.

Ko tikitės, ką gali duoti šie, Archyvų metai?

Manyčiau, kad Archyvų metai prisidės prie turimų dokumentų populiarinimo. Apskritai, pastaraisiais metais archyvai rengia įdomias parodas, jos suskaitmeninamos ir tampa prieinamos internetu. Gal atsiras daugiau besidominčių gimtųjų kaimų, miestelių praeitimi? O Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybai norėčiau palinkėti rūpintis ir kasmet skirti lėšų užsisakyti mikrofilmų ar skaitmeninių kopijų iš užsienio valstybėse esančios lituanistikos. Žinoma, dabar nepalankios sąlygos tuo reikalu tartis su Baltarusija ir Rusija, tačiau tose šalyse yra milžiniški dokumentų lobiai, svarbūs Lietuvai. Todėl linkėčiau minėtu reikalu tartis nors su Lenkija.

Ką galite patarti sumaniusiems pradėti ieškoti giminės ar gimtinės istorijos pėdsakų archyvuose?

Giminės istorijai, genealoginio medžio sudarymui ne bajorams pagrindinis šaltinis – bažnyčių krikšto, santuokų ir mirties metrikų įrašai. Nemažai bažnyčių suskaitmenintų metrikų knygų galima rasti ir internete epaveldo svetainėje. Nuo XVIII amžiaus pabaigos buvo daromi bažnyčių metrikų nuorašai ir siunčiami į vyskupijų kurijų archyvus. Dalis jų yra suskaitmeninta, bet į internetą neperkelta. Pradedant tyrinėti giminės istorijas, reikėtų žinoti tėvo, motinos ar senelių gimimo ar mirties datas ir kurioje parapijoje jie gimė, tuokėsi, mirė. Pagal tas datas susiradus įrašus, juose būna tų asmenų tėvų vardai ir kitų žinių. Taip einama atgal į senesnius laikus. Bažnyčių metrikai iki XIX amžiaus pradžios buvo rašomi lotyniškai, vėliau, maždaug iki 1864 metų, – lenkiškai, o nuo to laiko iki 1915 metų – rusiškai. Iki šiol Genealogų draugijos internetiniame portale buvo metrikų įrašuose pasitaikančių lotyniškų žodžių žodynėlis. Deja, dalies bažnyčių metrikų įrašai dėl įvairių priežasčių neišliko. Daug jų trūksta buvusioje Seinų vyskupijoje. Dalis tos vyskupijos metrikų archyvų yra Lenkijoje. Metrikų įrašų bylos yra riboto naudojamo. Išduodamos tik tos bylos, kurių įrašai yra senesni negu 100 metų. Apiplyšusios metrikų knygos skaitytojams neišduodamos.

Tad, kaip suprantu, tai nėra lengvas darbas?

Bet įdomus. Ir galintis pasakyti labai įdomių dalykų.

Kas Jus dabar labiausiai džiugina ir liūdina Lietuvoje?

Džiugu, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė su Vilniumi ir Klaipėda. O liūdina, kad Lietuva gali tapti aklai Europos Sąjungos direktyvas vykdančia valstybe, tarsi kokia nesavarankiška Europos Sąjungos valstija. Labai liūdina spartus Lietuvos gyventojų mažėjimas, emigracija. Jaunimas auga be šaknų, todėl nenuostabu, kad kasmet apie trečdalis baigusiųjų vidurines mokyklas pasiryžę emigruoti. Kodėl mokyklose neįvedamos etninės kultūros ir krašto pažinimo pamokos? Kam jos pavojingos? Kodėl iš Lietuvos radijo dingo lietuvių kalbos valandėlės? Iš radijo pašnekovų girdime vis daugiau tarptautinių terminų, net grynai angliškų žodžių, o kalbininkai nutildyti. Man, kaip kraštotyrininkui, skaudu, kad valstybės neremiamos faktiškai žlugo Kraštotyros ir Tėvynės pažinimo draugijos. Užtat Lietuvoje pilna iš užsienio finansuojamų nevyriausybinių organizacijų, įvairių centrų, fondų, institutų, kurie vienaip ar kitaip keičia lietuvio identitetą, tapatybę. Kai kurių iš jų vien angliški pavadinimai. Ypač skaudu, kad organizuotą užmaskuotą antilietuvišką veiklą vykdo ne tik informacijos priemonės, kurių neaiškūs savininkai, bet ir valstybės lėšomis išlaikomas Lietuvos radijas ir televizija. Mus turėtų vienyti meilė tėvynei Lietuvai ir gimtajai kalbai. Lietuvių tautos atgimimas po 1864 metų kilo iš Lietuvos inteligentų. O dabar lietuviškumas naikinamas dalies net lietuvių mokslininkų rankomis.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

 


26 liepos, 2021

Sekmadienio vakarą miesto Rotušėje dešimt praėjusiais metais labiausiai savo darbais pasižymėjusių vilniečių sulaukė garbingo apdovanojimo. Jiems Vilniaus meras Remigijus Šimašius […]

G. Mičiūnienės nuotr.
26 liepos, 2021

Margatautė Lietuva – lyg per Jonines žydinti margaspalvė pieva, kurioje kiekvienas žiedelis savo spalva, savo grožiu veriasi, kiekvienas žolynėlis savo […]

24 liepos, 2021

Vilniaus miestas visada buvo išskirtinis savo dydžiu, tenai visada renkuosi visi išsimokslinę žmonės. Nenuostabu jog Vilniaus odontologijos medikai yra vieni […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
23 liepos, 2021

Vilniuje kuriama nauja tradicija – gatvių pavadinimų istorijas pasakos lentelės ant pirmuoju numeriu pažymėto gatvės namo. Šiandien tokia lentelė įrengta […]

Adomo Kačerausko nuotr.
19 liepos, 2021

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius už aktyvią socialinę veiklą pagerbė ir specialiu Vilniaus mecenato ženklu apdovanojo itin jautrią – senatvės […]

Loretos Norvaišienės nuotr.
18 liepos, 2021

Prieš aštuonis dešimtmečius šiomis juodomis dienomis Rainiuose įvyko baisios, žiaurių kančių lydimos Telšių žydų vyrų žudynės. Penktadienio rytą Telšių bendruomenės […]

Kėdainietis Algimantas Stankūnas neturėdamas kairės kojos daugiau kaip 10 metų kentėjo lageryje, tris dešimtmečius išdirbo Kėdainių elektros aparatūros gamykloje / Broniaus Vertelkos nuotr.
18 liepos, 2021

91-uosius įpusėjęs Algimantas STANKŪNAS – tremtinys, partizanas ir Sibiro lagerių kankinys. Tai, ką yra patyręs šis kėdainietis, būtų puiki medžiaga […]

Kun. Arvydas Liepa pašventino Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretą / Vido Venslovaičio nuotr.
16 liepos, 2021

Liepos 11-ąją, praėjusį sekmadienį, Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje šv. Mišių metu klebonas kun. Arvydas Liepa pašventino Palaimintojo arkivyskupo Jurgio […]

Andriaus Miežio kūrinys / Kastyčio Mačiūno nuotr.
15 liepos, 2021

Šiandien Vilniuje startavo projektas „Menas be stogo“ – šimtas meno kūrinių pačioje Vilniaus širdyje net tris savaites džiugins sostinės gyventojų […]

14 liepos, 2021

Liepos 14 dieną vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami į atnaujintą ir sutvarkytą Reformatų sodą. Tarp Pylimo, J. Basanavičiaus, K. Kalinausko […]

„Paleko Archstudijos" vizual.
10 liepos, 2021

Olandų gatvėje 21A, baigus senų teritorijos statinių griovimo darbus, prasideda Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studijų miestelio statyba – […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
10 liepos, 2021

Sodininkas, miškininkas, arboristas ir kraštovaizdžio architektas, – tai 17-a skirtingo dydžio ir sudėtingumo žaliųjų teritorijų prižiūrinčių viešosios įstaigos „Vilniaus miesto […]

Ozo g. / S. Žiūros nuotr.
9 liepos, 2021

Vilniaus miesto savivaldybė baigia pirmąjį lauko sporto aikštelių atnaujinimo seniūnijose etapą. Iš viso Karoliniškių, Antakalnio, Šnipiškių, Pilaitės, Verkių, Naujininkų, Pašilaičių […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
8 liepos, 2021

Ant Trakų g. 10-uoju numeriu pažymėto namo atidengta atminimo lenta Stefanijai Ladigienei (1901–1967 m.). S. Ladigienė – visuomenės bei politikos […]

7 liepos, 2021

Vilnius siūlo gyventojams išlaisvinti savo kiemus nuo automobilių chaoso ir gyventi jaukesnėje aplinkoje. „Gyventojų zona“ – tai vieta, kur tvarkomos […]

JP.lt / R. Ančerevičius nuotr.
7 liepos, 2021

Vilniaus miesto savivaldybė beveik 200 gabiausių ir socialiai pažeidžiamų miesto moksleivių įteikė ypatingą dovaną. Jų vasarą praturtins linksmybių kupina dienos […]

R. Dačkaus nuotr.
6 liepos, 2021

Liepos 5 d., Valstybės dienos išvakarėse, Diana Nausėdienė iš jaunųjų tyrėjų priėmė dovaną, skirtą Lietuvai ir jos žmonėms, kuri bus […]

S. Žiūros nuotr.
6 liepos, 2021

Sotinėje nuo šiol dūgs ne tik laimingi vilniečiai, bet ir darbščiosios bitės. Pirmadienį ant savivaldybės pastato penktojo aukšto stogo iškelti […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
5 liepos, 2021

Vilniuje gerėjant koronoviruso situacijai, o šalyje nepratęsus karantino, nuo liepos 3 d. Lukiškių aikštės testavimo punktas perorganizuojamas į vakcinavimo centrą. […]

Prezidentūros nuotr.
5 liepos, 2021

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė šeštadienį dalyvavo Palangos atgavimo 100-mečio šventėje, kurioje šalies vadovas atidengė paminklą […]