K. Daukšys. Užkirskime kelią nehumaniškam elgesiui su gyvūnais
Visuomenėje vis netyla karštos diskusijos dėl nuo sausio 1 d. šalyje įvesto priverstinio gyvūnų ženklinimo. Ne kartą minėjau, kad priverstinis ženklinimas – tai pirmas žingsnis į visuotinį gyvūnų apmokestinimą. Tinkamai nepasiruošę, neapsvarstę visų galimų variantų mes tiesiog aklai puolėme ir privertėme žmones ženklinti gyvūnus, prisidengdami gražiu noru sumažinti beglobių gyvūnų skaičių. Bet ar šis kilnus noras neatsisuks prieš mus ir nenutiks priešingai?
Gyvūnų ženklinimo idėja nėra bloga, tačiau pasirinktas jos įgyvendinimo procesas – netinkamas. Šiuo metu valstybė nėra nustačiusi jokių kainų lubų, viskas atiduodama į privatininkų rankas, kuriems kažin ar rūpi, ar teikiamos paslaugos kaina paprastam žmogui yra įkandama. Spėjama, kad gyvūnų ženklinimas gali kainuoti nuo 15 iki 30 eurų. O kur dar kelionė iki artimiausios veterinarijos klinikos? Juk dalis žmonių gyvena atokesniuose Lietuvos regionuose, kur veterinarijos klinikų arti nėra. Todėl nenuostabu, kad priversdami ženklinti gyvūnus ne tik kad nesumažiname beglobių gyvūnų skaičiaus, bet dar jį ir padidiname.
Tad kokia nauda iš priverstinio ženklinimo? 2006-2007 metais gyvūnų globos organizacijų užsakymu atliktas tyrimas Europoje parodė, kad iš 22-jų šalių, kuriose šunų registracija ir ženklinimas privalomi, net beveik 70-yje procentų valstybių tai nepadėjo sumažinti beglobių šunų skaičiaus. Panaši tendencija pastebima ir ženklinant kates.
Šie faktai rodo, kad turime ieškoti efektyvesnių problemos sprendimo variantų. Vienas jų – gyvūnų dauginimosi kontrolė. Seime jau žengiau pirmą žingsnį – užregistravau Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlau Vyriausybei parengti gyvūnų kastracijos ir sterilizacijos programą bei numatyti lėšas jos įgyvendinimui. Paprasčiau tariant, šia pataisa siekiu, kad visiems asmenims, auginantiems šunis ir kates, valstybė visiškai ar dalinai kompensuotų jų augintinių kastravimo ir sterilizacijos procedūras veterinarijos klinikose.
Atokesnėse Lietuvos vietovėse gyvūnų dauginimasis tampa sunkiai kontroliuojamas, dažnai jų populiacijos dydis tampa nebevaldomas. Koks to rezultatas? Paprastas – didėjantis beglobių gyvūnų skaičius. Dar baisiau – nehumaniškas elgesys, kai augintinių atsivestais palikuonimis paprasčiausiai atsikratoma.
Tik pradėdami galvoti apie gyvūnų dauginimosi reguliavimą, mes tikrai sumažintume beglobių gyvūnų skaičių globos namuose ir vis rečiau matytume gatvėmis klaidžiojančius benamius šunis ir kates. Tai ypatingai svarbu kaimo vietovėse, kur daugelis vyresnio amžiaus žmonių turi po keletą augintinių. Pripažinkime, ten nepririšti gyvūnai lakstantys kiemuose – dažnas ir nieko nestebinantis vaizdas.
Tad pirmiausia pasirūpinkime gyvūnų dauginimosi kontrole, kuri ne tik neskatins žiauraus žmonių elgesio su gyvūnais, bet taip nevers jų ieškoti papildomų lėšų įvairioms paslaugoms. Esu įsitikinęs, kad tai efektyviausias bei tinkamiausias būdas, padėsiantis lengviau ir paprasčiau sukontroliuoti beglobių gyvūnų populiaciją.
