Kai gyvenimo spalvas ir kvapą temdo šienligė
Kasdien vis kaitriau šildanti saulė, žydintys medžiai ir gėlės daugumą džiugina ir skatina kuo plačiau atverti langus. Tačiau kai kuriems žmonėms tai ženklas, kad artėja padidėjusio čiaudulio, varvančios nosies, ašarojančių, paraudusių bei niežtinčių akių metas – juos vargina alergija, dar vadinama šienlige arba polinoze (lot. pollen – žiedadulkė), kurią sukelia medžių, žolių ir piktžolių žiedadulkės.
Pavasarį ir vasarą žolelių, medžių ar gėlių žiedadulkių smulkiosios dalelės patenka į žmogaus organizmą. Dėl padidėjusios organizmo reakcijos (įsijautrinimo) augalų žiedadulkių alergenams ir vystosi šienligė. Manoma, kad greta genetinių ir aplinkos veiksnių, įtakos susirgti šienlige turi vis didėjanti oro tarša, žmonių gyvenimo sąlygos ir daugelis kitų faktorių. Nors šienligės simptomai kartojasi kasmet beveik tuo pačiu metu ir priklauso nuo žiedadulkių koncentracijos ore – mažiausiai jų yra šaltu ir lietingu oru, o daugiausia – sausą ir karštą dieną.
Kiekvieną mėnesį – vis kiti alergenai
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Alergologijos centro vedėja gydytoja alergologė Miglė Kuprienė atskleidžia, kad kiekvieną mėnesį šienligės sukėlėjai gali būti vis kiti. Pavasarį vieni pirmųjų pražysta lazdynai ir alksniai, vėliau klevai, uosiai ir kiti medžiai, tačiau bene pagrindinės ir svarbiausios pavasarinės alergijos kaltininkės – beržų žiedadulkės. Vasaros metu alergologė pataria vengti „braidyti po pievas“, nes dažniausiai alergiją sukelia žolių žiedadulkės: motiejuko, šunažolės, pašiaušėlio, miglės, svidrės, dirsės, eraičino ir kitų varpinių augalų. Šios žolės įprastai žydi birželio – liepos mėnesiais ir Lietuvoje yra pagrindiniai šienligės sukėlėjai. Vasaros pabaigoje – rudenį pradeda vyrauti piktžolių (kiečio, balandos ir kt.) žiedadulkės. Be to, Lietuvoje auga ir alergiją galinčios sukelti piktžolės: pelynas arba kietis (žydi liepos pabaigoje – rugpjūčio mėnesį iki pat šalnų), varputis, balanda ir kt. Įdomus faktas yra tai, kad kai kurie žmonės, alergiški medžių žiedadulkėms, gali būti jautrūs šviežiems vaisiams ir daržovėms, riešutams (žiedadulkių – maisto sindromas). Pavyzdžiui, jautrų beržo žiedadulkėms, žmogų gali alergizuoti obuoliai, morkos, kaulavaisiai.
Negydoma šienligė sutrikdo įprastą žmogaus gyvenimą
Sergantieji šienlige dažniausiai skundžiasi užburkusia nosimi, kurią pradeda niežėti, iš jos bėga gausios vandeningos išskyros, pradedama daug čiaudėti. Didžiajai daliai žmonių parausta akys, jos pradeda ašaroti ir niežėti. Šienlige serga tiek vaikai, tiek suaugusieji. Ji gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai – prieš 20-uosius gyvenimo metus ir dažnai trunka visą gyvenimą.
„Šienligė yra vienas iš rizikos veiksnių bronchinei astmai vystytis, todėl būtina ją pradėti gydyti laiku. Negydoma šienligė sutrikdo normalų žmogaus gyvenimą: dėl varginančių simptomų jis negali išsimiegoti, sportuoti ir gerai leisti laisvalaikio, gali kilti sunkumų darbe ar besimokant“, – dėsto M. Kuprienė.
Su alergija galima susidraugauti
Nors šienligė gali būti nepatogi – simptomai gali trukdyti mėgautis gražiu oru, trikdyti miegą bei kasdieninę veiklą, o ir alergiją sukeliančių veiksnių vengti nėra lengva, tačiau su ja galima susidraugauti. Tinkamai įgyvendinant prevencines priemones ir specialistų rekomendacijas, daugeliui žmonių ji nesukelia rimtų pasekmių ir jie gali gyventi visavertį gyvenimą. Gydytojos alergologės Miglės Kuprienės teigimu, siekiant stebėti alergenų riziką, rekomenduojama naudotis mobiliomis programėlėmis, kuriose pateikiami duomenys apie esamą žiedadulkių koncentraciją tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse. Esant didelei žiedadulkių koncentracijai, reikėtų trumpiau būti lauke, o būnant lauke, naudoti apsauginius akinius nuo saulės, prieš einant į lauką patepti nosį apsauginiu tepalu. Grįžus iš lauko į namus – pasikeisti viršutinius drabužius, išsimaudyti po dušu (žiedadulkės pašalinamos nuo odos ir plaukų). Būnant namuose ar automobilyje nevertėtų atidarinėti langų. Nuo šienligės kenčiantiems žmonėms žydėjimo metu, esant galimybei, reikėtų nebūti ten, kur gausu augalų, kurių alergenams yra įsijautrinimas.
Nepaisant visų paminėtų priemonių, šienligės simptomai gali tęstis ir tokiam žmogui belieka skirti medikamentinį gydymą.
„Šienligės, kaip ir kitų alerginių ligų, gydymas prasideda nuo alergeno nustatymo, tad specialistas, įvertinęs ir ištyręs pacientų nusiskundimus, paskiria kiekvienam individualiai tinkantį gydymo būdą, kai kuriais atvejais rekomenduoja taikyti alergenų specifinę imunoterapiją. Todėl tiems, kas nori užkirsti kelią šienligei ar ją efektyviai kontroliuoti, pagalbos vertėtų kreiptis į medikus”, – pabrėžia Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytoja alergologė Miglė Kurpienė.
