Kaimynų teatrų šventė Ignalinoje

Šis ruduo Ignalinoje turtingas teatrinio šurmulio. Spalio mėnesį džiaugtasi spalvingais Bildučiais ir jų svečiais, o prieš adventą ir pirmąjį gruodžio šeštadienį – suaugusiais scenos mylėtojais. Jau šeštus metus iš eilės kultūros centre surengtas teatrų festivalis „Kaimynų teatrų šventė“. Ignaliną aplankė mėgėjų teatrai iš Pasvalio, Jonavos, Birštono, Anykščių, Rokiškio bei profesionalus vilniečių teatras „No theatre“. Pirmąjį festivalio savaitgalį scenoje karaliavo komedija, o antrąjį – jos didenybė drama. Iš viso parodyti 7 spektakliai. Teatrų šventėje be komedijų ir dramų būta ir linksmos muzikos. Festivalio dovana ignaliniečiams tapo labai teatrališkos grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ koncertas.

Atidarymo renginyje skambėjo muzika, ignaliniečių teatralų dainos ir šokio kompozijos. Šventės dalyvius sveikino savivaldybės mero pavaduotojas Gintautas Kindurys. Jis kalbėjo apie puikią galimybę ignaliniečiams susipažinti su geriausiais Lietuvos mėgėjų teatrais, taip pat jaunųjų profesionalų ieškojimais. Už gražias teatro šventes vicemeras dėkojo festivalio organizatorei režisierei Jolantai Narbutaitienei.

Komedijų dieną vienas iš keturių teatrų (Pasvalio kultūros centro Gintaro Kutkausko teatras) pasirinko netradicinę, Ignalinos krašto muziejaus erdvę. Pasvaliečiai parodė Seirijų Juozo (Juozo Židanavičiaus) 1929 metais parašytą vaizdelį „Cingu lingu“, kuriame smagiai išjuokiamas girtuoklių gyvenimas. Šauniai vaidino, žiūrovą linksmino ir savo krašto alų gyrė pasvaliečiai, jau penktus metus šį spektaklį pristatantys įvairiuose festivaliuose.

Ne tik juoktis, bet ir rimtai susimąstyti apie svarbiausius dalykus, bendrystę ir draugystę šeimoje kvietė Jonavos rajono savivaldybės teatras. Pagal D. Čepauskaitę Jono Andriulevičiaus režisuotame spektaklyje „Pupos“ pasakojama, kaip senolių po­ra, nuėmusi pupų derlių, leidžiasi vyro padirb­tu lif­tu į sa­vo na­mo rū­sį, ta­čiau ne­ti­kė­tai mechanizmas užs­trin­ga. Iš pradžių, at­ro­dy­tų, bui­ti­nis jud­vie­jų konf­lik­tas dėl ne­lem­to vy­ro iš­ra­di­mo, vė­liau pe­rau­ga į kar­tu nu­gy­ven­to lai­ko iš­pa­žin­tis. Ga­liau­siai su­pra­tę, jog gy­viems iš sa­va­dar­bio lif­to iš­si­krapš­ty­ti ne­pa­vyks, vy­ras ir žmo­na nu­spren­džia iš­klo­ti vie­nas ki­tam vis­ką, kas guli ant širdies. Nuo ta­da dia­lo­gas tam­pa du­rian­čiai at­vi­ras, nuo­šir­dus, kin­tan­tis, kaip ir pats gy­ve­ni­mas… Šį spektaklį ignaliniečiai prieš kelis metus jau turėjo progą pamatyti profesionalų vaidinamą, tačiau reikia pagirti ir mėgėjus, kurie ne kuo tenusileido.

Dar vieną komediją dovanojo Birštono kultūros centro teatras, pasiūlęs A. Čechovo „Mešką“. Siužetas labai paprastas: į nuoširdžiai savo mirusio vyro gedinčios našlės Jelenos Ivanovnos Popovos namus įžengia kreditorius Smirnovas… Ir atsitinka, rodos, neįtikėtinas dalykas – gimsta meilė. Kaip sakoma, jausmų keliai nežinomi.

Ignalinos kultūros centro mėgėjų teatras „Salos“ žiūrovams pristatė premjerinį spektaklį „Savižudis“. Nikolajaus Erdmano 1928 parašyta pjesė kupina satyros, farso ir sykiu egzistencinių minčių apie gyvenimo prasmę. Keista, tačiau senas kūrinys aktualus ir šiandien, tai tik įrodo, kad žmogiškosios problemos nesikeičia. Pagrindinis herojus Semionas Podsekalnikovas, gana skurdžiai gyvenantis kartu su žmona ir uošve, dėl kvailo ginčo nutaria nusižudyti. Žmona su uošve ir kaimynu bando jį atkalbėti, tačiau daug kam ši savižudybė pasirodo naudinga. Vienas jį įkalbinėja žudytis dėl visuomenės, kita – dėl jos, trečias – dėl meno, ketvirtas – dėl religijos. Apsukrus kaimynas jau renka pinigus laidotuvėms, bet S. Podsekalnikovas staiga suvokia, kad jam visiškai nesinori mirti. Jis susimąsto apie gyvenimą ir mirtį… Kritikų nuomone, N.Erdmanas visuomet statomas kritiniais metais. Kai atsiranda nerimo, įtampos, menas ir kūrėjai ieško teksto, kuris atspindėtų tai, kas vyksta visuomenėje. Taigi ignaliniečių pasirinkimas labai vykęs, o vaidyba tiesiog puiki. Ji prikausto dėmesį, įtraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Žinoma, tai didelis režisierės Jolantos Narbutaitienės nuopelnas. Jos talentas ir energija visada žiūrovams dovanoja sielos šventę.

Gruodžio 5-ąją į kultūros centrą žiūrovai rinkosi žiūrėti dramų. Scenoje sutikti bene stipriausi šiuo metu Lietuvos mėgėjų teatrai. Anykštėnai pasirinko tikrai sudėtingą kūrinį – M. Zalite „Margaritą“. Talentingai atgaivintas vienas garsiausių pasaulinių personažų – iš Goethes tragedijos „Faustas” pažįstama Margarita. Pagrindinė pjesės veikėja, praleidusi 25 metus kalėjime, įkūnija moters kančią, beribę meilę, sugebėjimą aukotis ir galimybę prisikelti. Jos byla patenka į jauno advokato rankas. Išaiškėja, kad tai jos sūnus. Dviejų aktorių monospektaklis – vieša ir sukrečianti išpažintis sau ir žiūrovui. Režisieriui Jonui Buziliauskui reikėtų padėkoti už gražius režisūrinius sprendimus, įdomią scenografiją.

Ignaliniečiai visada pasidžiaugia Rokiškio liaudies teatro spektakliais. Šįkart pasirinkta Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Malyš“, kuri šiais metais tarptautiniame naujosios dramaturgijos festivalyje Jerevane įvertinta pirmąja premija. Spektaklyje įtaigiai parodyti dviejų „sukeistų“ arba „susikeitusių“ lietuvių ir rusų šeimų likimai, per kuriuos žvelgiama į tragiškus karo ir trėmimų įvykius. Sudėtingas laikas ir įvykiai vaizduojami gana žaismingai, siekiant sukurti kontrastą anų laikų pragarui. Du skirtingų tautybių ir amžių vyrai užima vienas kito vietą šalia moterų, kurioms iki priverstinio susikeitimo jie buvo patys artimiausi žmonės. Daug sunkiau  jiems sekasi užimti vienas kito vietą šių moterų širdyse. Visi jaučiasi nelaimingi, tokia yra jų išgyvenimo kaina.

Dalinė festivalio organizatorių dovana – profesionalaus teatro „No theatre“ spektaklis-kolektyvinis išgyvenimas „Kaligula“. Talentingo režisieriaus Vido Bareikio suburta komanda parodė šiuolaikinį požiūrį į spektaklį, kuris neatribojamas nuo žiūrovų, o juos įtraukia į veiksmą. Scenos viduryje stovi didžiulis stalas, aplink kurį keliomis eilėmis sustatytos kėdės žiūrovams. Patys aktoriai visus pasitinka lyg namuose, vaišindami vandeniu ir vynuogėmis. Spektakliui prasidėjus režisierius publikos teiraujasi: ko ši tikisi iš teatro? kas ką žino apie Kaligulą? kas skaitė pjesę?, o vėliau supažindina žiūrovą su vakaro „programa“, kaip ir kas čia vyks.  Taip visi tampa kolektyvinio veiksmo dalimi. Scenoje parodomas saviškas „Kaligula“, labiau suprantamas šiuolaikiniam žmogui – iš pjesės tarsi išimama visa, kas šiandien jau nėra aktualu. Spektaklis įgyvendintas minimaliomis priemonėmis – jokių ypatingų dekoracijų, užkulisiai  ir tie – tik kreida užbrėžti. Netgi šokiruojantis pagrindinio veikėjo (Aistis Storpirštis) nuogumas pirmame veiksme atrodė toks paprastas ir natūralus.

Tokia spalvinga, brandi ir daugiaprasmė buvo teatro šventė Ignalinoje. Tie, kas ją priėmė kaip dovaną, tikrai nenusivylė. Ignaliniečiai turėjo gerą progą niūrų laiką paversti jaudinančiu, o savo mintis ir žvilgsnius bent trumpam nukreipti nuo kasdienybės.