Kelias Vilnius–Utena po rekonstrukcijos virs trijų juostų saugia magistrale

Betoniniu, prieš tris dešimtmečius nutiestu keliu iš Vilniaus į Uteną per parą pravažiuoja apie 7 tūkst. automobilių. Prabilus apie būtinybę jį rekonstruoti vieni gyrė sumanymą pasitelkti privačius investuotojus, kiti viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę peikė dėl išaugsiančios darbų kainos. Apie kelio Vilnius–Utena rekonstrukciją kalbamės su Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) direktoriaus pavaduotoju Dainiumi Miškiniu.

– Kokia dabar yra šio kelio būklė? Ar rekonstrukcija jau būtina? Nuolat kalbame apie nepatogumą tokiu keliu dardėti, o ar pavadintumėte šį kelią nesaugiu?

– Tiek patys kelininkai, kelių specialistai, tiek naudotojai, vairuotojai mato, kokia dabar yra kelio būklė. Ir kiekvienais metais ji tik blogėja, todėl visi supranta, kad būtina kelią rekonstruoti. Iš kur imsime lėšų, jau kitas klausimas.

Variantų yra keletas – pinigai iš valstybės biudžeto, skolintos lėšos, viešos ir privačios partnerystės modelis. Tai jau sprendžia ne LAKD. Norėtųsi kuo pigesnio rezultato ir kad visuomenė, kelio naudotojai kuo greičiau galėtų važiuoti rekonstruotu keliu.

Vasarą, kai orai atšyla (šiemet taip jau buvo), kelio plokštės kartais pakyla dėl didelių temperatūros svyravimų. Kelio danga nelygi, natūraliai atsiranda išilginiai plyšiai tarp plokščių, bet ir pačiose plokštėse, kur neturėtų būti tokių defektų, pastebime išilginių, didelių įtrūkimų, juos kiekvienais metais reikia užtaisyti. Tai didina priežiūros, eksploatacines išlaidas, o rezultatas būna vienkartinis – vieneriems metams. Kitais metais vėl tenka daryti tą patį. Todėl logiška tą kelią rekonstruoti, kad ateityje patirtume mažesnes eksploatacines išlaidas.

Eismas šiame kelyje intensyvus, per parą pravažiuoja beveik 7 tūkst. automobilių. Dažnai tenka ir man pačiam važiuoti, o ir visi vairuotojai pastebi – kai leidžiamas greitis yra 90 km/val., tai tiek šitame kelyje, tiek kituose visi skuba pasiekti norimą tašką, todėl visi lenkia. Dėl to šis kelias yra nesaugus.

Kai kas sako, kad tai savaitgalinis kelias, kuriuo penktadienį žmonės važiuoja iš Vilniaus, o sekmadienį grįžta, bet ir kiekvieną dieną automobilių srautai čia dideli.

– Koks šis kelias bus po rekonstrukcijos? Ar jis išliks betoninis, ar vis dėlto važiuosime mums labiau įprasta asfalto danga?

– Jeigu bus įgyvendinamas viešosios ir privačios partnerystės modelis (PPP), tai rangovams nebus siūloma būtinai imtis asfaltavimo. Tačiau natūralu – asfaltbetonio kelias yra pigesnis. Cementbetonio kelią tiesiant kaštai gerokai didesni, todėl vargu ar rangovas tokį kelią siūlys. Tad greičiausiai tai bus asfaltbetonio kelias.

Po rekonstrukcijos tai nebus keturių juostų kelias. Mes norėtume, kad tai būtų 2+1: eismo saugai užtikrinti šį ruožą turi sudaryti ne mažiau kaip 40 proc. ruožo ilgio viena važiavimo kryptimi išdėstytos dvi eismo juostos ir taip pat kita kryptimi išdėstytos lenkimo juostos ne mažiau kaip 40 proc. ruožo ilgio. Mažiau kaip 20 proc. ruožų nuo 21,50 km iki 93,65 km gali būti projektuojama dviejų eismo juostų (prieš sankryžas ir už jų, persirikiuojant iš vienos eismo juostos į dvi ir atvirkščiai). Eismo juostos 2+1 turėtų keistis kas 3–5 km, kad greičiau važiuojantis transportas galėtų saugiai aplenkti lėtesnes transporto priemones.

– 70 kilometrų kelio atkarpos rekonstrukcija yra išties didelis darbas. Kiek šie darbai kainuos?

– Tai yra ilga atkarpa. Jeigu žiūrėtume viešos ir privačios partnerystės modelį, 2014 metais Vyriausybės nutarimu patvirtino maksimalią viešos ir privačios partnerystės projekto sumą – per 604 mln. Lt (175 mln. eurų).

Seimas 2015 m. gruodį pritarė viešos ir privačios partnerystės projektui, sumą truputį pakoregavo ir dabar ji yra 169,3 mln. eurų. Investicijos šios kelio atkarpos rekonstrukcijai sudaro apie 80 mln. eurų. Kilometro kaina sieks apie 1,35 mln. eurų.

– Ar 1,35 mln. eurų vienam kilometrui kelio jį rekonstruojant yra didelė suma?

– Spaudoje yra pasigirdę pasisakymų, kad tai yra brangiau nei Vokietijoje. Mes specialiai palyginome su Vokietijos kainomis (ten jos nėra pačios didžiausios), tad Vokietijoje tiesiant keturių eismo juostų kelią vienas kilometras kainuoja apie 6,4 mln. eurų. Atitinkamai dviejų eismo juostų kelio kilometro kaina siektų apie 3,2 mln. eurų.

Lenkijoje kainos svyruoja. Lenkija yra turbūt pati brangiausia valstybė tiesiant automagistrales, galima surasti kainų už vieną keturių juostų kilometrą nuo 4 iki 9 mln. eurų, tad dviejų juostų – nuo 2 iki 4,5 mln. eurų. Žinoma, ten yra daug skirtingų lygių sankryžų, viadukų, bet juk kilometro atkarpoje nebus dešimties viadukų.

Aš noriu pasakyti, kad tai nėra itin didelė kaina. Žinoma, viešos ir privačios partnerystės modelio esmė yra tokia, kad privatus partneris investuoja savo arba skolintas lėšas, o valstybė per tam tikrą laiką už suteiktą paslaugą – nutiestą kelią ir jo priežiūrą projekto gyvavimo metu, sumoka.

LAKD, siekdama, kad palūkanos būtų kuo mažesnės, sutrumpino terminą – projekto gyvavimo trukmė yra apie 20 metų, o mes siekiame, kad bankams ar kitoms institucijoms, galinčioms finansuoti projektą, būtų sumokėta kuo mažiau palūkanų, tuomet sąnaudos būtų mažesnės. Palūkanas išmokėti mes ketiname per 10 metų.

Tuos 10 metų už kelio eksploataciją būtų atsakingas konkursą laimėjęs rangovas. Po 10 metų, tiksliau – po 3 metų rekonstrukcijos ir 10 metų eksploatacijos, kelias dar turės būti geros būklės.

– Kaip atrodys pati kelio rekonstrukcija? Kaip bus bandoma kuo mažiau trukdyti vairuotojams – dirbama etapais, tiesiamos atskiros atkarpos?

– Tokią ilgą atkarpą vienu metu neįmanoma rekonstruoti. Rangovas greičiausiai pasirinktų darbus atlikti etapais. Kai kuriose vietose yra apylankų, kur vairuotojai galėtų važiuoti ir jų kelionė itin nepailgėtų, bet kai kur apvažiavimų nebus ir ten greičiausia teks riboti eismą, greitis mažės.

Bet vairuotojai turi suprasti, kad tai bus laikini nepatogumai, o po rekonstrukcijos kelias taps žymiai geresnis, patrauklesnis ir saugesnis, visi galėsime komfortiškesnėmis sąlygomis pasiekti kelionės tikslą.

– Kodėl vis dėlto nuspręsta rinktis ne keturių, o trijų eismo juostų kelią? Ar to pakaks, kad vairuotojai saugiai ir patogiai važiuotų šia magistrale?

– Pagal galimybių studiją, kurią Ūkio ministerija užsakė dar 2010 metais, iš pradžių siūlyta rinktis 1+1 variantą. Bet, tarkim, Skandinavijoje yra daug kelių 2+1 pavyzdžių. Ir ne tik Skandinavijoje, kitose Europos šalyse taip pat.

Tai yra saugiau, eismo įvykiai paprastai įvyksta transporto priemonėms išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą. Atsižvelgiant į tai, kad rinkoje kainos dėl konkurencijos, naftos, bitumo pigimo yra sumažėjusios (rangovai siūlo apie 30 proc. mažesnes kainas), manome, kad 2+1 variantas būtų geresnis nei 1+1. O 2+2 variantas jau reikštų papildomus kaštus – tektų perimti žemes visuomenės poreikiams, tas projektas labai nusitęstų.

Kita vertus – 7 tūkst. automobilių per parą tikrai nėra tas skaičius, dėl kurio reikėtų keturių juostų kelio. Saugiam eismui užteks 2+1.

– Šiuo metu Lietuvoje turime tikrai didelių kelių infrastruktūros projektų – statomas Vilniaus vakarinis aplinkkelis, rekonstruojamos magistralės „Via Baltica“ atkarpos. Ar kelio Vilnius–Utena būsimąją rekonstrukciją apimtimi, darbų sudėtingumu, kaina galima palyginti su kuriuo nors iš dabar įgyvendinamų projektų?

– Paskutinės „Via Balticos“ atkarpos nuo 35 iki 45 km rekonstrukcijos konkurse laimėjo rangovas, pasiūlęs mažiausią kainą – beveik 29 mln. eurų, tad nesunku paskaičiuoti, kad kilometro kaina siekia 2,8 mln. eurų. Ši kaina yra daugiau nei dvigubai didesnė, nei mano minėta būsimųjų darbų kelyje Vilnius–Utena.

Žinoma, reikia įvertinti tai, kad šito kelio rekonstrukcija yra sudėtingesnė nei naujo kelio tiesimas. Rekonstruoti visada yra sunkiau ir brangiau.

Mes norime, kad rangovas pasiūlytų savo technologiją darbams. O tada mes jau nurodysime parametrus. Tad ką rangovas darys su plokštėmis, ar jas, kur nors išsinuomojęs vietą, veš ten, mals ir dalį medžiagos paskleis ant kelio, ar dar ką nors darys, pasakyti sudėtinga – technologijų yra įvairių, bet kaštai didesni, nei būtų atvežti ir išpilti naujos skaldos sluoksnį. Viskas labai priklausys nuo rangovo ir jo pasirinktos technologijos.

– Paminėjote „Via Balticos“ atkarpą Kazlų Rūdos savivaldybėje. Čia pirminė sąmata 51 mln. eurų po konkurso sumažėjo iki 29 mln. eurų, skirtumas yra didžiulis. Tad galbūt LAKD, turėdama pinigų, taip pat būtų galėjusi Utenos plentą suremontuoti pigiau? Ar šiems darbams nebuvo galimybių gauti Europos Sąjungos fondų finansavimo?

– Numatomos kelio atkarpos rekonstrukcijai bus išleista tik 80 mln. eurų, o iš viso Vyriausybė patvirtino 169 mln. eurų sumą. Galima būtų pastatyti pigiau, jeigu LAKD turėtų pakankamai lėšų arba valstybė galėtų pasiskolinti. Tuomet projektą galima būtų atpiginti.

Per trejus penkerius metus būtų galima tą projektą įgyvendinti skelbiant viešuosius pirkimus ir esant dabartinėms kainoms tą galima būtų padaryti pigiau. Bet sprendimą priėmė Vyriausybė ir Seimas, ne Kelių direkcija sprendžia, kokį modelį taikyti.

ES parama 2014–2020 metų periodui automobilių kelių sektoriui sumažėjo perpus. 2007-2013 metais turėjome per 700 mln. eurų, o dabar turime tik 350 mln. eurų. Pagrindinis prioritetas šiuo metu yra „Via Balticos“ atkarpa nuo Kauno iki Marijampolės, dviejų atkarpų konkursai paskelbti: viena šiemet turi būti pabaigta, antroje irgi darbai jau pajudėję. Dar dvi atkarpos liko – nuo 45 km iki Marijampolės ir Prienų savivaldybėje, kur žemės paėmimas visuomenės poreikiams užtruko ilgiausiai. Paskutinei atkarpai mes nebeturime europinių lėšų.

Tikimės, kad galbūt paskelbus konkursus kainos sumažės, gal galėsime sutaupyti ir kituose konkursuose, galbūt kiti sektoriai nepanaudos ES lėšų ir perskirsčius jas gausime papildomai mes.

– Kelininkų tiek šiam, tiek kitiems projektams greičiausiai neturėtų pritrūkti?

– Jeigu paklausite visų rangovų, kurie dirba, tai jie visi niekada nesako, kad darbų yra per daug. Kelių direkcija skelbia labai daug konkursų žvyrkelių asfaltavimui, asfalto dangų remontui, rekonstrukcijai. Šito kelio rekonstrukcijos konkurse tikrai galėtų dalyvauti ne trys ar penkios tiek Lietuvos, tiek kitų šalių įmonių. Tai bus tarptautinis konkursas, sumos didžiulės. Manau, dalyvautų ir kaimyninių šalių rangovai.

– Kokius reikalavimus kelsite bendrovėms, kurios norės rekonstruoti Utenos plentą?

– Tam tikri reikalavimai visada keliami: metinė apyvarta nuo projektų apimties, įmonių patirtis, kad galėtų valdyti tokius projektus. Bet mes manome, kad 5–7 Lietuvos įmonės tikrai galėtų dalyvauti šiame kelio rekonstrukcijos projekte. Mažesnės įmonės galėtų jungtis, jungtinės veiklos pagrindais dalyvauti konkurse.

Mūsų tikslas – kad kaina, paskelbus rangovo konkursą, būtų kuo mažesnė, o gautume kuo greitesnį ir geresnį rezultatą.

– Šio kelio rekonstrukcija atsidūrė ir politinio korupcijos skandalo sūkuryje. Skelbiama, kad koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis galėjo papirkinėti Seimo narius, kad šis projektas judėtų koncernui palankia linkme. Ar esate susidūrę su vienokiu ar kitokiu politiniu spaudimu?

– Kelių direkcija tik įgyvendina priimtus tiek Seimo, tiek Vyriausybės teisės aktus, todėl man keista girdėti diskusijas, kuriose kalbama apie projekto interesus ir pan.

Galbūt aš neturiu tos informacijos, negaliu apie tai diskutuoti, bet konkurso sąlygos kol kas nėra parengtos, mes šiuo metu rengiame konkurso sąlygas, kurias atiduosime Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) ir Centrinei projektų valdymo agentūrai (CPVA), kad šios institucijos sąlygas peržiūrėtų. Jos dar neparengtos, o kalbame apie kažkokius interesus. Nežinau, kas galėtų dabar nuspėti, kokia bendrovė laimės konkursą, kai net sąlygų dar nėra.

Parengti sąlygas reikia laiko, o Kelių direkcijos specialistai turi ir kitų darbų, tarkim, žvyrkelių asfaltavimo projektus rengia ir t.t. Viskam reikia laiko. Kaip rodo tarptautinė praktika, nuo starto iki rangovo parinkimo mažiausiai reikėtų dviejų metų. Tai būtų labai trumpas terminas, per kurį parengiami dokumentai ir parenkamas rangovas.

Tikimės birželį atiduoti vertinti konkurso sąlygas VPT ir CPVA, tai daugiau nei tūkstančio lapų dokumentas. Gavus jų pastabas, į kurias atsižvelgsime, teiksime Seimo Ekonomikos ir Biudžeto komitetams pirkimo dokumentus. Pagal priimtą pernai metų gruodžio 22 dienos Seimo nutarimą šie komitetai privalo susipažinti su šia medžiaga.