Kęstučio Lazausko drožiniai puošia ne vien Pilviškius
Prieš daugiau nei ketverius metus prie pagrindinių įvažiavimo kelių į Pilviškius iš trijų pusių iškilo mediniai ženklai su miestelio globėjo Šv. Jono Nepomuko atvaizdais – koplytstulpiais. 2023 metais, paminint iš šio krašto kilusio laisvės kovų dalyvio, „Tauro“ apygardos partizanų vado Antano Baltūsio-Žvejo 75-ąsias žūties metines, pilviškiečio Kęstučio Lazausko išdrožtas koplytstulpis su kovotojo atvaizdu pastatytas prie Pilviškių geležinkelio stoties.
Besižvalgant po Pilviškius, akys užkliūva už meniškai iš medžio išdrožtų suolelių tai su meškos, tai su pelėdos ar gervės atvaizdais, viešose vietose „įkurdintomis“ pelėdomis ar gervėmis.
Vietiniai žmonės puikiai žino, jog tai Kęstučio Lazausko rankomis prakalbintas medis puošia jų aplinką. Pats Kęstutis perspėja nepriskirti jam visų nuopelnų ir paryškina, jog miesto centre iš medžio išdrožta stela su Šv. Jono Nepomuko atvaizdu – kaip miestelio herbas – kito pilviškiečio, Antano Mykolaičio, darbas. O prie pramogų aikštelės iškilusi Šv. arkangelo Mykolo figūra yra skulptoriaus Jono Zubavičiaus dovana miesteliui.
Kas kiek laiko į viešas erdves iš Kęstučio kiemo iškeliauja vis nauji darbai. Ne tik į Pilviškių miestelį, ne tik į aplinkines vietoves – Antanavą, Bebrininkus, bet ir daug toliau – į Marijampolės rajoną, net į Airiją… Kiek yra išdrožęs įvairiausių figūrų, daugiausia grybų, meškų, žuvų, pelėdų, gervių nėra skaičiavęs, daug išdovanota. Pasakymas, kad pranašu savo krašte nebūsi, galiojo iki tol, kol Kęstutis ryžosi savo drožinius parodyti vienoje Pilviškių miestelio šventėje. Tada pastebėjo seniūnija ir susidomėjo, pasiteiravo ar negalėtų kaip nors papuošti miestelį. Šiaip Kęstutis savęs niekur „nerodė“, nesigarsino. Nuveždavo kartais kokį darbelį į turgų, o žmonės pamatę užsisakydavo, todėl daug jo darbų paplito Marijampolės rajone.
Bet Aukštupio gatvėje kiemas nelieka tuščias. Po didelę Pilviškių pakraščio sodybą galima vaikščioti ir gėrėtis, daug sužinoti, ypač lydint pačiam šeimininkui. Pasivaikščiojant kaip fonas aptvaruose amsi kiemsargiai, o kiemo viduryje pasitinka žaismingas drožinys iš ąžuolo: žmogus išraiškiu veidu, sveikų dantų šypsena, raštuota liemene „aprėdytas“, vienoje rankoje iškėlęs fakelą, kita glostantis patenkintą šunį… Žmogaus figūros natūralūs judesiai išgauti iš to paties kamieno šakų. Šita skulptūra išskobta prieš kokius ketverius metus. Iš kito su šakomis ąžuolo gabalo išėjo išraiškingų veidų šokėjų pora.
„Kai prieš trejus metus išėjau į pensiją – išdrožiau samtį su špyga“, – savo humoro jausmą atveria Kęstutis, ir tą samtį matome padėtą ant pelėdomis puošto suoliuko.
Dirbęs tekintoju, statybose ir kitur, drožti medį Kęstutis Lazauskas pradėjo gal prieš kokius 15 metų, niekur to nesimokęs: „Pradėjau, ir viskas. Gal kai buvau ketvirtoje klasėje, tai esu gaidį išdrožęs“. Dabar sodybą puošia iš kultivatoriaus nagų, kitų metalo atliekų sukomponuotas gaidys, bet nei rankos, nei širdis prie metalo nelinksta. Tačiau pamačius medžio gabalą Kęstučiui palaipsniui susiklosto mintis, kas iš jo galėtų išeiti, dar idėjų randa internete, kitų drožėjų darbuose. Tik jo stilius individualus, išskaptuotos figūrų ar drabužių linijos išskirtinės.
Iš medžių kamienų išskobtuose įvairių figūrų inkiluose pernai ir šiemet jau buvo apsigyvenę paukšteliai. Kęstutis turi sumanymą tuos inkilus sukabinti prie specialios sienos, kažkur netoli vandens tvenkinio. Prie vieno pernai padaryto suolelio priderintos žuvys, Kęstutis neneigia, kad jos į kūrybinę mintį atplaukė po žvejybos netoliese pratekančioje Šešupėje. Kai po ranka pakliuvo medis išpuvusiu kamienu, po Kęstučio minties ir rankų prisilietimo gimė namelis, kuris naktį nuo saulės baterijų apšviečiamas, o šalia kaip sargybiniai įkurdinti nykštukai, netoliese liūtas, vilkas, visokių grybų. Sodybą puošia ir vienintelis Rūpintojėlis, bet jų nemažai Kęstutis padarė kitiems.
Kai lankiausi vėlyvą rudenį, Kęstutis lyg ir teisinosi, jog pavasarį ir vasarą jų sodyboje būna gražiau, ištisas žydėjimas, mat gėlių prisodina žmona ir marti.
Bet juodu su žmona Gražina nėra namisėdos. Aktyviai įsijungę į miestelio senjorų klubo ir Pilviškių parapijos bendruomenės veiklas. Šios bendruomenės nariai pastebėjo, kad Gražina ir Kęstutis kaip darni šeima mielai dalyvauja parapijos talkose tvarkant bažnyčią ir aplinką dalyvauja ekskursijose, lanko parapijos renginius, padeda jiems ruoštis. Kęstutis – mažakalbis, mielas žmogus, Gražina draugiška, su ja malonu bendrauti. Moteris gražiai mezga, gražiausiais raštais išpuoštų šiltų vilnonių kojinių prieš Kalėdas į visas puses išdovanoja. Kęstutis praeitą vasarą padovanojo parapijai savo išdrožtą suoliuką, kuris labai tiko prie parapijos klojimo – patalpos, kurioje žmonės susiburia įvairiems renginiams, pasibūna po talkų.
Savo namų kieme Kęstutis parodo neseniai parsigabentą didžiulį medžio stuobrį ir dalijosi sumanymu, kad iš jo nori išdrožti šventą Baltramiejų. Jau yra pastudijavęs, kaip turėtų atrodyti šis šventasis. Tai būtų jo dovana Pilviškių parapijai, kurioje nuo seniausių laikų vasaros pabaigoje švenčiami Šv. Baltramiejaus atlaidai. Pasidalija dar ir kitais sumanymais dėl miestelio puošimo, dėl ko jau tartasi su seniūnija. Net ir žiemos laikas jam neprailgsta – galvoje susikaupusias mintis vos spėja įgyvendinti darbščiosios rankos.
Savanoriškai, be ženklaus atlygio miestelį puošiantis Kęstutis Lazauskas sako, kad jam didžiausias atpildas ir malonumas tai, jog jo padaryti suoleliai ar skulptūros patinka žmonėms, juos džiugina, puošia aplinką.
