Kai žemė bunda sekmadienio ryto skambėjime ir pakilę saulės spinduliai glosto pušų viršūnes, suskamba bažnyčios varpas. Šio skambesio aidas, įgavęs stiprų atgarsį netoliese esančio Navos ežero bangose, pasklinda po Aukštadvario miestelį ir paliečia kiekvieno parapijiečio širdį, kviesdamas į bažnyčią priglusti prie šventovės, mintimis pabūti su savimi.
Ir taip kiekvieną sekmadienį ir per šventes. Varpo skambesys vis driekėsi tolyn. O metai vijo metus. Juose – neišsekančios žmogaus mintys, pastangos ir darbai. Kartu ir didelės svajonės, susitikimai su žmonėmis. Toks jau šio žmogaus gyvenimas, žmogaus – kunigo. Tačiau jis individualus ir savitas. Vieniems ištiesta dosnumo ranka, kitiems nubraukta skausmo ašara, suteiktas krikštas ar palaiminta santuoka. Viskas surašyta į bažnyčios knygas, tarytum į metraštį. Ir taip diena po dienos. Žiemas keitė vasaros, o jaunystę – gyvenimo branda.
Aukštadvario bažnyčios klebonui, Monsinjorui Vytautui Kazimierui Sudavičiui prabėgo aštuoniolika tarnystės metų Aukštadvario parapijoje. Nuo 2002 m. balandžio 5 dienos nueita ilga ir prasminga gyvenimo kelio atkarpa. Čia, Aukštadvaryje, jis pakrikštijo ne vieną kūdikį, suteikė sakramentus, palaimino santuokas, palydėjo ne vieną parapijietį Anapilin.
Toks jau tas kunigo gyvenimas. O prasidėjo jis Žemaitijoje, Žarėnų parapijos Budginų kaime, keturių vaikų šeimoje. Bet tą nelemtą 1948 m. birželio 22-ąją visą Sudavičių šeimą ištrėmė į Sibirą. Tėtis ten dirbo ligoninės ūkvedžiu, kūreno krosnis ir prižiūrėjo gyvulius, mama melžė karves, o vaikai tėvams stengėsi padėti visuose darbuose. Nors teko ir pabadauti.
Mokytis Vytautui Sudavičiui teko pradėti toli nuo Tėvynės, rusų kalba. Tik poterių ir katekizmo tėvai namuose mokė lietuviškai. Sugrįžus į Lietuvą, nieks neįleido šeimos į buvusius namus. Teko apsigyventi pas gimines Ežerėlyje, Zapyškio parapijoje. Vaikai, tremtyje besimokę rusiškai, turėjo eiti į lietuvišką mokyklą, todėl nebuvo lengva.
Iki kunigystės Vytautas Sudavičius, technikume įgijęs radijo aparatūros montuotojo specialybę, dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. Lankydamas Šv. Mikalojaus bažnyčią, jis ėmė rimtai galvoti apie kunigystę. Nemažą įtaką padarė ir tuometinis Zapyškio klebonas kun. Jonas Gribulis. Įtakos turėjo ir mamos brolis kunigas Domininkas Kenstavičius bei kiti giminės kunigai.
Baigus Kauno kunigų seminariją, 1974 m. balandžio 9-ąją jaunąjį kunigą Vytautą Sudavičių įšventino vyskupas Juozapas Matulaitis. Pradžioje jaunasis kunigas buvo paskirtas į Kaišiadorių vyskupiją vikaro pareigoms. Vėliau kunigavo Kaišiadorių rajono Kruonio parapijoje, Merkinėje, Pivašiūnuose. Už Pivašiūnų bažnyčios Dievo Motinos vainikavimą jam suteiktas Monsinjoro titulas.
Nuo 2002-ųjų metų balandžio 5 d. Monsinjoras Vytautas Kazimieras Sudavičius tarnauja Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapijoje. Per šį laikotarpį jis įnešė svarų indėlį į Aukštadvario seniūnijos kultūros lobyną, etnokultūrinių tradicijų puoselėjimą bei iniciatyvų įgyvendinimą. Monsinjoro dėka Aukštadvario bažnyčia tapo seniūnijos kultūriniu, švietėjišku centru. Šiandieną Aukštadvario bažnyčia traukia ne tik parapijiečių, bet ir čia atvykstančių kraštiečių, turistų, piligrimų akis. Vadovaujant Monsinjorui, joje nuolat vyksta remonto darbai. Gražiai sutvarkytas ir trinkelėmis išklotas bažnyčios šventorius, pakeistos bažnyčios bokštų atramos, o ant bokštų pastatyti nauji kryžiai, sutvarkytas stogas, nudažytos išorinės ir vidinės bažnyčios sienos, pakeista visa elektros instaliacija, atliktas vargonų kapitalinis remontas, įsigytas naujas bažnyčios varpas, nauji bažnyčios suolai, atnaujintas šventasis Dievo stalas, įrengtas elektrinis šildymas, sumontuotas bažnyčios įgarsinimas, gražiai įrengta šarvojimo salė.
Aukštadvario Kristaus atsimainymo parapijos 100 metų jubiliejaus proga Monsinjoro, seniūnijos ir Aukštadvario bendruomenės dėka išleista knyga „Aukštadvario bažnyčiai – 100“. Aukštadvario miestelio privilegijos 430 –ties metų jubiliejaus proga Aukštadvario miestelio centre pastatytas paminklinis akmuo, o šv. Domininko namų skverelyje paminklinis kryžius „Praeičiai atminti“, kryžius tremties aukoms atminti bažnyčios šventoriuje, Čižiūnų kapinėse, Zabarauskų kaime. Lietuvos tūkstantmečio proga monsinjoras kartu su seniūnija Aukštadvario centriniame parke inicijavo koplytstulpio – taikos angelo, nešančio gerąsias žinias pastatymą ir įšventinimą. Kunigo ir parapijiečių pastangomis Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija pirmoji Trakų rajone pateikė projektą „Žemės sklypo sutvarkymas ir pritaikymas visuomenės poreikiams“. Įgyvendinus šį projektą, atsirado sutvarkyta ir kiekvienam prieinama viešoji erdvė aktyviam poilsiui parapijai priklausančiame žemės sklype prie Navos ežero.
Žmogus – kunigas, tačiau jis vienijo seniūnijos bendruomenę, seniūnijos įstaigas ir jų kolektyvus į vieną bendrą junginį. Tai psichologas, pagydęs daugelio parapijiečių sielas, dažnai aplankantis vienišus žmones bei daugiavaikes šeimas. Tai žmogus, kurio darbai, idėjos ir pasiaukojimas įkvepia ir padrąsina esančius šalia. Dėl to, 2006 m. Monsinjorui Vytautui Kazimierui Sudavičiui buvo įteikta Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo I laipsnio nominacija „Už bendrosios gyventojų kultūros vystymą bei kultūrinių iniciatyvų įgyvendinimą“, o 2012 m. jis buvo apdovanotas Vilniaus apskrities Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino vardo nominacija už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje.
Tai tik dalelė darbų, kuriuos kiekvieną rytmetį į eilę surikiuodavo Aukštadvario bažnyčios klebonas, Monsinjoras Vytautas Kazimieras Sudavičius. Deja, darbų sūkury priartėjo ir gyvenimo branda. Pagal garbingą amžių, Kaišiadorių vyskupijos sprendimu mūsų mylimas Monsinjoras Vytautas Kazimieras Sudavičius iškeliamas į kitą parapiją. Šių metų liepos 26-ją dieną 10,00 val., aukojant parapijiečiams šv. Mišias, kartu įvyks iškilmingas atsisveikinimas. Todėl kviečiu parapijiečius, kraštiečius, visus, kuriems Monsinjoro Vytauto Kazimiero Sudavičiaus tiesos žodžiai, malda palietė širdies kertelę dalyvauti šv. Mišiose. Žmogus išvyksta, tačiau čia, Aukštadvaryje, pasilieka jo geri darbai, jo širdies dalelė.
Gerbiamas Monsinjore, visų aukštadvariečių, kraštiečių vardu noriu Jums nuoširdžiai padėkoti ir palinkėti, kad Jus ir toliau suptų mylintys žmonės, o geri žodžiai ir darbai, mažos ir didelės pergalės, stiprybė, sveikata ir Dievo palaima lydėtų Jus ištisą likusį gyvenimą.
