Kur dingo Lietuvoje gyvenę 90 tūkstančių vokiečių?
Dviejų seserų siekis įminti močiutės jaunystės paslaptis atvėrė ne tik kruopščiai slėptas šeimos istorijas, bet ir dramatišką Lietuvos vokiečių likimą pokario Lietuvoje. Priversti palikti namus, tremiami, persekiojami ir verčiami slėpti tapatybę. Būti vokiečiu Lietuvoje nebuvo lengva. Tai patyrė ir Ella Fink.
Kino režisierės Jūratės Samulionytės ir jos sesers fotografės Vilmos Samulionytės močiutė, kilusi iš Lietuvos vokiečių mažumos, kuri pagal nacistinę „Heim ins Reich“ politiką buvo kviesta grįžti į Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metu, bet 1944 m. atsiskyrė nuo šeimos ir dėl neaiškių priežasčių sugrįžo į Sovietinę Lietuvą. Keistų, lemtingų apsisprendimų močiutės gyvenime būta ir daugiau, todėl seserys ryžosi leistis jos pėdsakais ir tai, ką ras atskleisti jautriame ir intriguojančiame dokumentiniame filme „Močiute, Guten Tag!“, kuris kino teatruose pasirodys jau sausio 12 d.
Seserims klaidžioti po archyvų labirintus padėjo istorikas Norbertas Černiauskas. Pasak jo, pastaruoju metu žmonės itin domisi savo artimųjų praeitimi, sudarinėja šeimos genealoginius medžius, tačiau ši istorija unikali, nes atverčia ir skaudžius Lietuvos istorijos puslapius: „Ši istorija atskleidžia ir Lietuvos vokiečių, ir pačios Lietuvos, ir net visos Vidurio rytų Europos gyventojų tragediją Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip pirmą kartą išgirdau Samulionyčių istoriją – negalėjau patikėti. Neįtikėtina, kad taip gali susiklostyti vienos šeimos, atskiro asmens istorija. Po tokių istorijų supranti ką su žmogaus likimu gali padaryti totalitariniai režimai.“
N. Černiauskas atskleidžia, kad darbas su filmo režisierėmis leidžiantis jų močiutės pėdsakais buvo tikras praeities detektyvas: „Kasdien dirbant archyvuose ar bibliotekose, nebuvo aišku kur pakryps ši šeimos istorija, kokie bus atsakymai, kuo viskas baigsis. Viso proceso metu atrodė, kad vis prisilieti ne tik prie nebylių nuasmenintų dokumentų, bet ir prie itin intymių konkretaus gyvenimo faktų, kurie galėjo keisti ne tik filmo scenarijų, bet ir pačių kūrėjų asmeninį santykį su šeima, jos praeitimi.“
Jūsų dėmesiui trumpas interviu su istoriku N. Černiausku apie vokiečius Lietuvoje prieš ir po karo.
Kiek 1939-1945 m. Lietuvoje gyveno vokiečių? Iš kur jie atsirado ir kur vėliau didžioji dalis jų dingo?
Lietuvos vokiečių istorija siekia net XIV-XV a. sandūrą – tai pirkliai, amatininkai, raštininkai, kurie dėl įvairių priežasčių atsikraustė į Lietuvą ir joje pasiliko. Minėtu laiku nustatyti vokiečių skaičių labai sunku, 1939 m. pradžioje jų galėjo būti apie 90 tūkst., o tų pačių metų kovą Klaipėdos kraštą (jame ir gyveno daugiausiai vokiečių) prijungus prie Vokietijos Lietuvoje jų liko apie 30 tūkst. Tuo tarpu 1945 m. vasarą vokiečių beveik neliko.
Kur jie dingo? Didžioji dalis dar karo pradžioje, 1941 m. pavasarį, buvo iškeldinti į Vokietiją (pagal SSRS ir Vokietijos gyventojų apsikeitimo sutartį). Galiausiai absoliuti dauguma Lietuvos vokiečių ir tų pačių anksčiau iškeldintųjų, kurie vokiečiams okupavus Lietuvą į ją vėl buvo sugrįžę kaip karo pabėgėliai, 1944 m. masiškai pasitraukė į Vokietijos gilumą, o saujelė Lietuvoje likusių buvo persekiojami, vėliau tremti į Sibirą. Todėl iš esmės vokiečių Lietuvoje beveik nebeliko, o ir likę dažniausiai slėpė savo tapatybę.
Kodėl slėpė? Lietuviai nemėgo vokiečių? Filme Samulionyčių mama prisipažįsta bijojusi, kad lietuviai ją vadins „vokietka“. Ar tai įžeidžiantis pavadinimas?
Taip, tai skamba įžeidžiai, epitetas yra su tam tikra pašaipa, skirtas svetimam, ne savam apibūdinti. Tačiau negalima sakyti, kad apskritai Lietuvos lietuvių ir Lietuvos vokiečių santykiai visuomet buvo įtempti ir blogi. Nieko panašaus.
Tik XX a. 4 deš. jie itin suprastėjo (iki tol daugiau atsispindėjo per katalikų ir protestantų santykius), nes Vokietijoje į valdžią atėjus naciams pastarieji savo tėvynainius už Vokietijos ribų stengėsi išnaudoti išskirtinai politiniais tikslais, todėl natūralu, kad tai padidino įtampą visuose kraštuose kur gyveno vokiečiai. 1933-1939 m. Lietuvoje, autonominiame Klaipėdos krašte augant politinei įtampai tarp vietos vokiečių (smarkiai remiamų nacių vyriausybės) ir lietuvių (gana nevykusiai bandžiusių sulietuvinti Klaipėdą), vokiečiai Lietuvoje apskritai pradėti traktuoti kaip įtartini ir nepatikimi piliečiai. Tačiau didžiausia neapykanta vokiečių atžvilgiu sovietinės valdžios kurstyta tuoj po karo – visi vokiečiai tapatinti su fašistais, visų ištikusių blogybių sukelėjais.
O kaip patys vokiečiai tuo metu jautėsi Lietuvoje?
Matyt dvejopai. Viena vertus – jie buvo Lietuvos vokiečiai, suaugę su šiuo kraštu ir jo kultūriniu-etniniu kraštovaizdžiu, tapę natūralia jo dalimi. Kita vertus, Vokietijos politika 4 deš. antroje pusėje siekė sukelti jų didžiavokieškumo dvasią, todėl 4 deš. pab. jie ėmė vis daugiau tapatintis su Vokietijos valstybe, atsirado ir prielankių naciams. Nors, kai prasidėjo masinis 1941 m. pavasarinis Lietuvos vokiečių iškeldinimas į Vokietiją, dalis jų suprato, kad tenka atsisveikinti ne su šiaip sau svetimu kraštu, bet su tikrąja gimtine ar net tėvyne. Taigi, to meto Lietuvos vokiečių galvose turėjo būti nemenka sumaištis. Žinoma, atskiri jausmai, išgyvenimai ir pasirinkimai priklausė nuo atskiro individo ar šeimos – todėl būta visko.
Sumaištis tvyrojo ir Ellos Fink galvoje. Namus, kaip ir daugelis Lietuvos vokiečių, palikusi Ella vis tik ryžosi grįžti atgal į Lietuvą. Vienui viena, be šeimos. Kodėl? Ar jos čia kas laukė? Ir kaip šis sprendimas įtakojo jos likimą? Atsakymų į šiuos klausimus filme ir ieško jos anūkės seserys Samulionytės.
