Margi audėjų raštai

75-metį paminėjusi Juodupės audėja Genė Šimėnienė savo dirbiniais pagarsino Lietuvą pasaulyje. Tai, kad beveik ketveriais metais vyresnis jos vyras Rimantas irgi audžia, šiandien skamba vos ne kaip sensacija.

Pripažinimas pelnytas darbu

Kalnų gatvės sodyba – tarsi audimo cechas. Per abu gyvenamojo namo aukštus – skirtingo dydžio ir sudėtingumo staklės. Jomis audžiamos staltiesės, rankšluosčiai, kilimėliai, servetėlės bei tautiniai suvenyrai. Audžia iš medvilnės ir natūralaus lino siūlų, todėl dirbiniai yra patvarūs, atrodo prabangiai, malonu į tokius žiūrėti.

Genė Šimėnienė – darbščiausia ir kūrybingiausia Rokiškio krašto audėja. Tautodailininkė yra sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė, senojo audimo amato puoselėtoja ir tradicinio amato meistrė. Juodupietei suteiktas meno kūrėjos statusas

G. Šimėnienė – daugelio respublikinių parodų dalyvė, personalinių parodų autorė. Jos darbai pristatyti Latvijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Turkijoje, Vokietijoje, ne kartą eksponuoti Norvegijoje. Surengta personalinė paroda JAV lietuvių bendruomenės namuose Bostone ir Niujorke. Juodupietės kūrinius įsigijo Alantos, Kupiškio, Biržų, Rokiškio krašto muziejai, Seinų muziejus Lenkijoje, Vilniaus „Arsenalas“. Vienais metais G. Šimėnienė buvo pripažinta rajono Metų tautodailininke, apdovanota ženklu „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“.

10 metų ji vadovavo Rokiškio tautodailininkų bendrijai. Dirbo už tai negaudama atlyginimo.

Audimui reikia meilės

G. Šimėnienės gimtinė – Šiurpiškių kaimas Kupiškio rajone. Jos mama buvo garsi to krašto audėja.

Tėvai augindavo linų. Jų siūlus mama dažydavo ąžuolo žievėmis, todėl jie ilgainiui nekeisdavo spalvos. Maždaug 10 metų būdama Genutė, mamai išėjus į darbą kolūkyje, jau mindavo pakojas. Grįžusi mama sakydavo: „O Jėzau Jėzau, šita mergiote jau pridirbo“.

G. Šimėnienė jau 42 metus audžia. Pradėjo besilaukdama ateisiančios į šį pasaulį dukros. Stakles padarė toks Pipinis, meistras iš Rokiškio. Jis ir pamokė, kaip austi. Pradžioje audė rinktines pusantro metro pločio lovatieses. Tuomet buvo puikios sąlygos: Juodupėje veikė vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“, iš jo gaudavo nyčių, skietų. Kartu tai buvo geras papildomas uždarbis. Genė turėdavo užsakymų bent vieneriems metams. Raštus nusikopijuodavo. Kai vienas šykštuolis rėžė, jog raštų galėtų pasidaryti ir pati, tada žinotų, kiek tai kainuoja, G. Šimėnienė ant milimetrinio popieriaus ėmė kurti savuosius.

Kad Juodupėje yra šauni audėja, žinojo Vilniuje (į sostinės parduotuves juodupietė tiekdavo savo gaminius). Ten ir paprašė išausti rankšluosčių su „Tautiškos giesmės“ tekstu. Senutėlį jo pavyzdį, austą to laiko staklėmis, atnešė vyro Rimanto teta. G. Šimėnienė viską persipiešė. Kita jo teta, sužinojusi, kad Genė sutiko austi, patarė jai: „Vaikeli, austi lįsk į rūsį, nes tave suims, neišeisi iš kalėjimo“. Už rankšluosčių su „Tautiška giesme“ išaudimą juodupietei gerai atsilygino. 1988 metais vykusiam pirmajam Sąjūdžio suvažiavimui moteris išaudė rankšluosčių.

Sėda į stakles, tik kai turi noro

Dabar G. Šimėnienei audimas – turiningas laisvalaikio praleidimas. Jos dienos norma išausti ne daugiau kaip metrą rankšluosčio. Atsibodus austi moteris eina darbuotis šiltnamyje. Suranda laiko ir prie televizoriaus pasėdėti.

G. Šimėnienė ne vien audė, bet ir kitų darbų turėjo. Pensijai surinko 37 metų darbo stažą. Baigusi aštuonias klases, ketino imtis agronomijos ar zootechnikos mokslų. Planus sujaukė giminaitis, dirbęs vilnonių audinių fabriko „Nemunas“ direktoriumi. Jis sakė: „Prapulsi tame žemės ūkyje, verčiau ateik į mūsų fabriką“. Genė gatavos produkcijos sandėlyje 10 metų išdirbo. Maždaug tiek pat – buities paviljone kartu su savo vyru Rimantu, fotografu, retušavo nuotraukas, išmoko fotografuoti. Dirbo dar Jekabpilio (Latvija) dailės kombinate. Iš ten atveždavo siūlų, paskui pasiimdavo gaminius. Už juos ten geriau mokėjo nei Lietuvoje. Buvo įkūrusi ir savo audimo įmonę. O 2000-aisiais išvažiavo į Norvegiją užsidirbti. Ten penkis kartus po tris mėnesius triūsė. Dirbo įvairius darbus žemės ūkyje tarp lenkų ir lietuvių, todėl nesistengė pramokti norvegų kalbos. Užtat spartumu pasižymėjo. Skindama braškes lenkdavo gerokai jaunesnes. Norvegijoje užsidirbo tiek, kad galėjo pakeisti namo stogo dangą, langus, atlikti jo vidaus remontą.

Ūkininkavimą pakeitė į audimą

Tai, kad audžia ir jos vyras Rimantas, išaiškėjo baigiantis maloniai mano viešnagei Šimėnų sodyboje. Kažkaip neįprasta buvo girdėti, kad audžia vyras, kai belikę mažai moterų audėjų. Rimanto staklės stovi antrajame aukšte. Jomis jis audžia staltieses. Greta staklių – lova pailsėti.

Kadaise Rimantas baigė fotografijos mokyklą Vilniuje ir daug metų dirbo fotografu rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Buvo imlus naujovėms. Darė spalvotas nuotraukas. Bet atėjo metas, kai fotografija tapo nebeaktuali. Gimtajame Prūselių kaime, penki kilometrai nuo Juodupės, stovėjo Rimanto gimtoji sodyba. Atgavęs tėvų žemę, čia jis sumanė ūkininkauti. Bet 10 ha ūkis ne pelną davė, o tikrą vargą užkrovė, nors Rimantas bandė suktis kaip įmanydamas. Penktą vasarą Norvegijoje atidirbusi žmona Genė, matydama beprasmę vyro veiklą ūkyje, jam pasakė: „Kai nebegalėsiu dirbti, aš tau nė cento neduosiu“. Tada Rimantas išnuomojo žemę, o pats sėdo prie audimo staklių. Turėdamas įgimtą pomėgį medžio darbams, padarė ne vienas audimo stakles. Ir šiaip jis – sumanus medžio meistras, bet ką išsitekina. Dar dainuoja senjorų ansamblyje „Volungė“, gieda bažnyčios chore. Jaunystėje vakaronėse grojo akordeonu. Jeigu kas pageidauja, ir dabar fotografuoja.

G. Šimėnienė pabrėžė, kad jų namai statyti ir įrengti abiejų – jos ir Rimanto – rankomis.

Tėvų akys nukreiptos į Norvegiją

Genė ir Rimantas Šimėnai užaugino dukrą Renatą ir du sūnūs – Valdą ir Eimantą. Visi jie įsikūrė Norvegijoje. Dukros vyras – norvegas, abiejų sūnų žmonos – lietuvės: viena – iš Vandžiogalos, kita – žemaitė.

Kažkada ir sūnus Eimantas bandė austi staltieses. Dukra netapo audėja, bet jos namuose Norvegijoje stovi dvejos tėvo darytos staklės. Apsilankiusi ten, G. Šimėnienė prie jų būtinai prisėda. O kai vieši pas sūnus, jai lyg kažko trūksta, pasigenda audimo. Dabar gaminiai iš Šimėnų namų keliauja vien į Norvegiją. Siūlų gauna iš Vilniaus „Audimo“ ir Panevėžio „Lino“ įmonių. Norvegijoje labai vertina rankomis kurtą meną. Pas savo vaikus į šią šalį Šimėnai vyksta pasikeisdami, nepalieka namų be priežiūros.

Paklausta, ar turi paruošusi sau pamainą, tautodailininkė tarė: „Norinčių austi lyg ir yra, bet jų akyse nematau azarto“. G. Šimėnienė tikino, kad nesunku išmokti austi, bet tam reikia didžiulio noro.

Šimėnai nesiruošia vykti gyventi į Norvegiją, bet ir ar ten išsiverstų su Lietuvoje gaunamomis pensijomis? Jie nenori tapti vaikų išlaikytiniais.