Šiuolaikinio meno įvairovė, globalizacijos procesai kultūroje, naujų technologijų panaudojimas meno sklaidai, naujos dialogo su publika formos – tai iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria menotyrininkai, meno kritikai ir edukatoriai.

Įvertinus besikeičiančią menotyrininko darbo specifiką ir tarptautinės karjeros galimybes šioje srityje, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultetas (MF) nuo rudens pradeda vykdyti atnaujintą menotyros krypties bakalauro studijų programą „Menų istorija, kritika ir medijos“.

VDU MF Menotyros programos dėstytojai, absolventai ir studentė dalijasi mintimis ir patirtimi, kaip keičiasi menotyrininko darbo praktika ir kodėl reikalingas šis studijų programos atnaujinimas.

Kokių įgūdžių ir savybių reikia menotyrininkui, susiduriant su šiandieniniais iššūkiais darbe?

VDU  MF prodekanė doc. dr. Rūta Mažeikienė: „Šiandien menotyrininkui nepakanka būti vien meno ekspertu, kritiku ar meno procesų vertintoju. Jis turi gebėti tinkamai komunikuoti meną, panaudodamas šiuolaikines technologijas ir medijas. Didėjanti medijų įtaka šiuolaikinei visuomenei, kultūrai ir menui skatina menų studijose dar didesnį dėmesį skirti menotyrininko komunikavimui ir skirtingų žiūrovų, publikos grupių pasiekimui, pasitelkiant naująsias medijas bei žiniasklaidos kanalus. Atnaujintos programos pavadinimas nurodo ir tradicines menotyrininko veiklos sritis (meno istoriją ir kritiką), ir tarpininkavimo tarp meno kūrėjų ir vartotojų (mediacijos) būtinybę“.

VDU MF Menotyros katedros vedėja doc dr. Jūratė Tutlytė: „Studijų programos atnaujinimas svarbus, nes menotyros studijos nuo humanitarinių mokslų srities krypsta link socialinių, o menotyrininkas turi būti tas žmogus, kuris geba viešojoje erdvėje diskutuoti ir interpretuoti meną, suvokdamas įvairius socialinius, kultūrinius, politinius procesus“.

Kaip keičiasi kultūros komunikacija ir menotyros kalba, kodėl svarbu žinoti naujus informacijos perteikimo būdus?

VDU MF Teatrologijos katedros vedėjas doc. dr. Edgaras Klivis: „Menotyra visuomet kūrė dialogą tarp meno ir visuomenės, tačiau šiandien keičiasi pačios dialogo formos bei kanalai. Šiandieniniame meno lauke nebeveikia tradicinis meno komunikacijos modelis, todėl menotyrininkui galvosūkiu tampa tai, kaip menu sudominti skirtingas visuomenės grupes“.

VDU MF Menotyros programos absolventė Nacionalinio Kauno dramos teatro vadybos skyriaus vadovė Agnė Burovienė: „Svarbu suteikti žinių kaip menotyrininkui tikslingai panaudoti įvairias tradicines, elektronines ir socialines medijas – išmokti valdyti skirtingus kalbėjimo apie meną būdus bei suvokti kokią žinutę ir per kurią mediją reikia siųsti“.

VDU MF Menotyros programos absolventė, Šiuolaikinio meno centro kuratorė Julija Fomina: „Kultūros komunikacija ir menotyros kalba keičiasi, prisitaikydamos prie didėjančio komunikacijos tempo ir skirtingų komunikacijos kanalų. Šiandieninė menotyra pamažu keičia savo kalbą, atsižvelgdama į tai, jog atsiranda vis daugiau meno reiškinių ir kontekstų, kuriems suprasti ir apibūdinti neužtenka tradicinių „įrankių“ ir sąvokų.  Menotyros kalba priversta atsinaujinti, kad gebėtų išlikti aktuali, padėtų atrasti ir suprasti naujus meno ir jo patirčių atveriamus horizontus“.

VDU MF Menotyros programos absolventas, kino prodriuseris UAB „CinemaAds“ direktorius Mantvidas Žalėnas: „Kasdieninės informacijos apie meną yra itin daug, tad būtina ieškoti naujų kalbėjimo apie meną formų. Šiandien menotyra yra neatsiejama ir nuo populiariosios, vaizdo kultūros, kuomet vizualinėmis komunikacijos priemonėmis bandoma per koncentruotą laiką pasiekti kuo platesnę auditoriją ir efektyviai perduoti pagrindinę žinutę, o meno projektų sėkmė priklauso nuo efektyvios komunikacijos –  garsiausi pasaulio teatrai, kino kompanijos, meno bienalės pusę meno projektų biudžeto investuoja į komunikaciją“.

Kultūros teorijoje ir praktikoje atsiranda meno mediacijos sąvoka, kaip ji siejasi su menotyrininko darbu?

Rūta Mažeikienė: „Šiandien menotyrininko veikla nebesusijusi vien tik su meno vertinimu, analize ar interpretavimu, todėl vis dažniau pasitelkiama meno mediacijos sąvoka. Meno mediacija yra suprantama kaip tarpininkavimas tarp kūrinio ir žiūrovo, kaip dialogo tarp publikos ir meno procesų kūrimas. Būtent šie veiklos aspektai tampa svarbūs menotyrininko darbe šiandien“.

VDU MF Menotyros programos ketvirtakursė, meno vadybos platformos „Arthesis“ tarptautinio medijų meno ir muzikos festivalio „Centras“ meno vadovė, projektų erdvės „Kabinetas“ ir elektroninio žurnalo „NEU/N“ kuratorė Vaida Stepanovaitė: „Meno mediacija yra suvokiama ne tik kaip tarpininkavimas, bet ir kaip socialinių sąveikų ir struktūrų kūrimas meno lauke. Tai – simbolinio kapitalo generavimas ir apsikeitimas, kurio tikslas yra atkreipti tam tikros auditorijos dėmesį, įtraukti ją į meno lauką ir nuolat suteikti grįžtamąjį ryšį“.

Julija Fomina: „Meno mediatoriais vadinami žmonės, kurie nepateikia meno kūrinių vertinimų, bet dalyvauja šių vertinimų formavimo procese kartu su žiūrovais. Mediatoriaus paskirtis – skatinti  dialogą ir žinių apykaitą. Mediatoriais galima pavadinti ir įvairių meno projektų (parodų, festivalių, spektaklių) kuratorius, kurie pasiūlo tam tikrą požiūrio į meno reiškinius perspektyvą, tarpininkauja tarp menininkų, meno kūrinių ir žiūrovų. Be abejo, tam reikia specifinių įgūdžių ir žinių“.

Kuo, visgi, svarbios teorinės žinios ir kritinis mąstymas kūrybinėje praktikoje?

Jūratė Tutlytė: „Naujos komunikacinės, socialinės medijos šiandien atveria galimybę visuomenei plačiai ir kartu labai spontaniškai reikšti savo nuomonę įvairiais klausimais, vertinti, kritikuoti įvairius reiškinius, tačiau profesionali kritika ar meno kritiko išsakyta nuomonė skiriasi tuo, kad ji yra kur kas labiau argumentuota ir pagrįsta, dalykiškesnė, svaresnė, atsiremianti į tinkamą dalyko pažinimą ir išmanymą, solidų teorinių ir praktinių žinių bagažą. Šia prasme meno kritikos nėra be tyrimų ir analizės“.

Julija Fomina: „Kritinis požiūris yra itin svarbus – jis padeda išlaikyti tam tikrą mokslinę distanciją ir siekti vertinimo objektyvumo. Manyčiau, kad kritišku menotyrininkas turi būti ne tik tiriamo objekto, bet ir savo paties kompetencijų atžvilgiu. Reikėtų nuolat peržiūrėti savo paties naudojamus vertinimo įrankius ir mechanizmus ir nuspręsti, ar jie vis dar tinkami konkrečiam reiškiniui analizuoti, ar reikėtų ieškoti naujų tyrimo prieigų“.

Agnė Burovienė: „Svarbiausia, reikia norėti būti meno-kultūros lauke, o tuomet visa suteikiama teorinė informacija yra naudinga, bendraujant ne tik su visuomene, bet ir su meno kūrėjais“.

Mantvidas Žalėnas: „Sutinku. Net ir prodiusavimo ar reklamos srityse praverčia pamatinės meno istorijos ir teorijos žinios. Meno procesų ir kalbėjimo apie meną būdų išmanymas padeda ne tik bendraujant su menininkais (pavyzdžiui, aktoriais ar režisieriais), bet ir kuriant reklaminę, marketingo žinutę. Tuomet atsiranda turinio kokybė ir idėjos perteikimo „gylis“, ko tikrai nesugeba perteikti eilinis reklamos kūrėjas“.

Kaip manote, kodėl VDU yra tinkama akademinė ir socialinė erdvė, ugdant menotyros specialistus?

Rūta Mažeikienė: „Ši studijų programa pasižymi integruotu požiūriu į meną, kuomet studentams yra suteikiamos pamatinės žinios apie skirtingas meno rūšis (architektūros, dailės, fotografijos, kino, teatro, šokio, dizaino), bei šiuolaikišku menotyrininko veiklos supratimu, todėl VDU Artes liberales (liet. laisvieji menai) universitetinė sistema yra puiki terpė tokioms studijoms“.

Edgaras Klivis: „VDU skatina praktiškai taikyti teorines menotyros žinias, išmėginti įvairius šiuolaikinio menotyrininko vaidmenis: nuo meno istoriko ar kritiko iki parodų kuratoriaus ar kultūros renginių organizatoriaus, nuo kultūrinės žiniasklaidos darbuotojo iki muziejininko ar meno edukatoriaus“.

„Menų istorija, kritika ir medijos“ programoje siekiama išryškinti medijų svarbą meno komunikacijos ir mediacijos procese, mokoma kaip menotyrinį turinį (pvz. meno istorijos ar kritikos tekstą) perteikti pasitelkiant skirtingas medijas: nuo tradicinės žiniasklaidos (televizija, radijas, spauda) iki šiuolaikinių skaitmeninių komunikacinių technologijų (internetas, socialiniai tinklai, tinklaraščiai, kompiuterinės programos). Todėl į programos turinį įtraukti tokie nauji dalykai kaip: „Menų komunikacija ir medijos“, „Menų projektai“, „Menotyros kalba ir komunikacija“, „Auditorijų plėtra“, „Meno kuratorystė“.