Mielagėnuose – kalbos ir poetinio žodžio šventė

Vasario 20 d. Mielagėnų (Ignalinos r.) biblioteka pakvietė į renginį, skirtą tarptautinei gimtosios kalbos dienai, „Ačiū, kartoju, ačiū už žodžio skonį burnoj”. Renginyje dalyvavo  kraštietis rašytojas, poetas, satyrikas Leopoldas Stanevičius.

Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Šventajame rašte teigiama, kad žmonės senais laikais kalbėję viena kalba. Jų kalbas sumaišęs Dievas, kai tie užsimanę pastatyti Babelio bokštą, kuriuo galėtų Dievą pasiekti. Kalbininkai taip pat tvirtina, kad visos dabartinės pasaulio kalbos išsirutuliojo iš vienos kalbos – prokalbės. Nuo pat skirtingų kalbų paplitimo, žmonės siekė rasti bendrą kalbą, kuria būtų galima susikalbėti atsidūrus bet kuriame pasaulio krašte. Tam buvo du būdai: paskelbti pasauline kalba kurią vieną iš egzistuojančių ar sukurti visiškai naują, dirbtinę. Pirmuoju atveju po pasaulį plačiau paplito anglų kalba, tačiau daugybė tautų nenori nusileisti ir bendrauti svetima kalba. Buvo bandyta kurti dirbtinę kalbą – esperanto. Tačiau ji, nepaisant to, kad lengvai išmokstama, nelabai paplito.

Renginyje dalyvavęs  kraštietis rašytojas, poetas, satyrikas Leopoldas Stanevičius šių metų sausio mėnesį šventė  garbingą 80 metų jubiliejų, todėl jį sveikino Mielagėnų seniūnė, bendruomenės pirmininkė, bibliotekininkė. Nuskambėjo kaimo seklyčios moterų ansamblio atliekamas ,,Ilgiausių metų“, jubiliatas apjuostas tautine juosta.

Leopoldas Stanevičius gimė 1936 m. sausio 12 d. Lenkijos okupuoto Švenčionių krašto Mielagėnų parapijos Krikonių kaime. 1955 m. baigė Mielagėnų vidurinę mokyklą, 1963 m. – Vilniaus universitete lituanistiką. Vėliau Vilniuje dirbo statybose, traktorininku – Kazachstano plėšiniuose, mokytojavo Šilutėje, Traksėdžiuose, Pagėgiuose, Vėliučionių nepilnamečių auklėjimo mokykloje, LTSR radijo ir televizijos komitete (pirmininkui rašė kalbas, rengė televizijos programas). Bet ilgiausiai darbavosi knygų redaktoriumi „Minties“, „Diemedžio“ leidyklose, talkino „Asvejos“, „Vagos“, „Mažojo Vyturio“ leidykloms. Galiausiai savo jėgas išbandė žurnalistikos baruose – beveik metus dirbo istorijos laikraščio „Voruta“ redakcijoje, važinėjo tai į Gervėčius, Rimdžiūnus (Baltarusija), tai į Punską (Lenkija). Nuo 2008 m. – Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys ir „Spindulio” literatūrinės draugijos narys.
L. Stanevičius – ilgametis knygų redaktorius, vertėjas, poetas, satyrikas-humoristas. Yra parašęs bent 10 knygų, suredagavęs ne vieną literatūrinį leidinį įvairioms leidykloms, aktyviai reiškiasi įvairiuose poetiniuose renginiuose. Išmėgintas L. Stanevičiaus literatūrinis arkliukas – satyra ir humoras. Tai eilėraščiai, parodijos, epigramos. Mėgstamiausi Leopoldo žanrai yra humoreska, feljetonas, groteskas, pamfletas, paskvilis.
L. Stanevičius – aktyvus MČTAU Politologijos, Istorijos, Literatūros fakultetų klausytojas.  Kiekvienais mokslo  metais Leopoldas skaito paskaitas Politologijos fakulteto klausytojams politinėmis ir istorinėmis temom (http://www.treciojoamziausuniversitetas.lt/lt/garbes-nariai/489-leopoldas-stanevicius)

Keli eilėraščiai iš naujausios Leopoldo Stanevičiaus knygos „Lietuvos termopilai“ (Lietuvos termopilai / Leopoldas Stanevičius. – Vilnius: 2016 – 208 p. )

Gimtasis žodis

Esi tu, mano gimtas žodi,

Nuo amžių muzika švelni,

Aš su tavim einu sparnuotas:

Tu – mano kraitis, šulinys,

Tu – mano žirgas pažinimo,

Tu – tiesą nešantys sparnai,

Tu – duona, oras ir žvaigždynai,

Kurie man šviečia amžinai.

Laimingas būčiau, jei skambėtum

Tu man lig saulė nusileis…

Ir net po to, kai visos bėdos

Šalia manęs gulės giliai.

TĖVIŠKEI

Jokių krištolų –

Atolai – – –

Žemę puošia lubinai:

Ir graži jinai iš tolo,

Ir arti graži jinai –

Akmenų briaunų aštrumas

Ir kalnų smagi dvasia,

Ir bičiulių laužo dūmas,

Ir savų karti tiesa –

Erdvės melsvos, begalinės –

Vandenų žali stiklai – – –

Tėviške, melsvasis line,

Ko paniurus nutilai? –

Baigės, baigės

Skausmo kreivės:

Paukščiai grįžta į namus,

Kaip ir aš, bendrakeleivis,

Po tremčių šaltos žiemos.

SALDUS TAS SAPNAS

Saldus tas sapnas,

Tėviškės arimai

Ir pilkas, šėmas

Mėlynas dangus – nebežinau gražesnio

Žemėj grimo

Už rudenio paženklintus miškus.

Kam juostą austi?

Kam ją išgalvoti? –

Puiki ji mano

Krikonių keliuos:

Surink lapus tik,

Tik spalvas suderink,

Prieik, kur šoka,

Ir kur verks, prieik, –

Kur džiaugsmas gimsta,

Ten ateis ir skausmas,

Ir liūdną bylą

Nulinksniuos būtis,

Bet, kasdienybės

Pelenus nupūtęs,

Apsiramink, bičiuli:

Tai – dar tik mintis…