Mokytojos gyvenimo šventė
Liepos 21 dieną 90-asis jubiliejus pasibeldė į ignalinietės mokytojos Alfonsos Skripskienės širdį, namus, nuskaidrino jos kasdienybę, pakvietė pasivaikščioti jaunystės takais, sugrįžti į šurmuliuojančias mokyklas, klases, kuriose prabėgo beveik 50 darbo metų… Šventės dieną jubiliatę aplankė, sveikatos, ramių ir šviesių dienų linkėjo savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas, miesto seniūnas Valentinas Rumbutis. Svečių retai sulaukianti moteris, kuriai tądien talkino giminaitė Miglė, labai apsidžiaugė pamačiusi ir savo bendradarbius iš paskutinės jos darbovietės rusų vidurinėje mokykloje, ir savo penktos klasės mokinį, kuris mokytojai buvęs, kaip sakė, kietas riešutėlis.
Sakoma, kad nebūna buvusių mokytojų. Tikrai. Jubiliatė svečius pasitiko linksmai nusiteikusi, žvali ir kalbėjo tokiu aiškiu, garsiu mokytojišku balsu, kad smagu buvo jos klausytis. O kambaryje, kur pirmiausia pamatai knygas, stovi taip pat kaip prieš kelis dešimtmečius atrodantis jos darbo stalas – tarsi mokytoja ką tik pakilo taisiusi mokinių darbus. Bet dabar ant stalo padėtas jos pačios prirašytas sąsiuvinis su viso gyvenimo prisiminimais. Sulaukusi tokio garbaus amžiaus, mokytoja Alfonsa nusprendė užrašyti svarbiausius gyvenimo ir darbo faktus, kad kartais ko nepamirštų papasakoti.
O pasakojimą moteris pradėjo nuo laiškų su meilės eilėmis, kadais jai tuomet dar būsimo vyro Alfonso parašytomis. Tie laiškai, matyt, svarbiausia ir gražiausia iš visų saugomų praeities reliktų. Nes gyvenimo būta visokio, o prisiminti pirmiausia norisi šviesiausias akimirkas…
Alfonsos gyvenimas prasidėjo gražiose Gelažių bažnytkaimio apylinkėse (dabar Panevėžio rajonas). Užaugo ji ūkininkų šeimoje, kartu su dar trimis seserimis, pati buvo antroji. Visos žinojo, kad jų ateitis – prie ūkio, nuo mažens darbų buvo mokomos. Kai vyriausioji sesuo pradėjo lankyti pradinę mokyklą, jaunesnioji kartu su ja mokėsi. Ir labai greitai pati ir skaitė, ir rašė. Gabiai mergaitei nereikėjo lankyti pirmos klasės, iškart buvo perkelta į antrąją. 1944 m. Subačiuje atidarė naują vidurinę mokyklą, mergaitę tėvai išleido ten mokytis, reikėjo nuomoti kambarį. Iš pradžių buvo ir nedrąsu, ir namų labai pasiilgdavo, bet teko priprasti. Daugelio knygų, priemonių nebuvo, mokytojai kažką diktuodavo, mokiniai užsirašinėdavo. Kiekvieną pavasarį reikėdavo laikyti egzaminus. Gerai besimokanti Alfonsa Žebrytė – jau, žiūrėk, trečiosios laidos Subačiaus vidurinės mokyklos abiturientė. Tais sunkiais pokario laikais tai jau buvo didelis mokslas.
O tuo metu šeimoje išgyvenami skaudūs įvykiai. Mirė tėvas, ūkis buvo išbuožintas, iš namų išvežė ir išnešė viską, ką tik galėjo. Liko tik sodas. Mama su jauniausia sesute slapstėsi pas savo seserį. Alfonsai reikėjo kuo skubiau darbo ieškotis. Giminės bandė įdarbinti fabrike, bet ji rusų kalbos nemokėjo. Apie 1952 m. likimas merginą atvedė į Ignaliną, čia ji įsidarbino senosios mokyklos bibliotekoje. Į biblioteką dažnai užsukdavo literatų būrelio narys Alfonsas. Kadangi jis už savo klasiokus buvo vyresnis, tai jį tiesiai iš mokyklos į tarybinę kariuomenę iškvietė. Alfonsa draugą išlydėjo ir pažadėjo jam laiškus rašyti. Ir prirašė abu apie šimtą tų laiškų…
Kol Alfonsas tarnavo, Alfonsa spėjo ir mokytoja padirbėti. Pirmiausia – Balteniškės kaimo pradinėje mokykloje (tuo metu studijavo neakivaizdiniu būdu), vėliau teko mokytojauti Zuikų, Sabališkės septynmetėse. 1957 m. ištekėjo. Vyro paskatinta pradėjo studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute (jau stacionare), išvažiuodavo į sostinę visai savaitei, abu pasimatydavo tik savaitgaliais. Vilniuje susitikę aplankydavo parodas, kitus kultūros renginius. Baigusi studijas 1961 m. mokytoja Alfonsa pradėjo dirbti tuomet visiškai naujoje Ignalinos vidurinėje mokykloje. Nelengva buvo. Klasės didelės, vienu metu – net 42 mokiniai, paskui jau sumažėjo. Jos vyras buvo labai apsiskaitęs, mokėjo gražiai pakalbėti, kartais valandėlę mokiniams pravesdavo, padėdavo stendus parengti, kitus darbus atlikti. Mokytoja Alfonsa buvo mokyklos iždininkė, rinkdavo pinigus profsąjungai, šventėms, karnavalams. Kartu su mokiniais eidavo į žygius, važiuodavo į literatūrines ir turistines keliones. Ir pati atostogų metu labai mėgo keliauti. Aplankė Krymą, Kaukazą, Baikalo ežere maudėsi. Keliavo ten, kur buvo leidžiama. Darbo metus mokytoja prisimena kaip labai šviesų laiką, nes tuomet, kaip sako, tarp žmonių daugiau šiltumo būta: ,,Buvom visi draugiški, daug bendraudavom, vieni kitiems padėdavom, užjausdavom…“. Tarp senų dokumentų moteris saugo ir savo apdovanojimus, ir netgi lapelius, kuriuose šalia mokinių pavardžių taip kruopščiai surašyta daugybė pažymių, įvertinimų už įvairias užduotis, darbą klasėje. ,,Noriu pasirodyti, kad nebuvau iš kelmo spirta…“,– juokiasi mokytoja. Savo gyvenimą, jo džiaugsmus ir sunkumus šiandien ji priima kaip vieną didelę dovaną – su dėkingumu ir išmintingu nuolankumu.
