20 lapkričio, 2020
Bronius Vertelka | XXI amžius

Nuo šaukštų iki atminimo ženklų žymiems žmonėms

Panemunėlyje (Rokiškio r.) įsikūręs Vidmantas Zakarka – sertifikuoto tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senosios kryždirbystės ir šaukščiaus amato puoselėtojas. Du kartus rajono Metų tautodailininko vardą pelnęs vyras drožimui iš medžio atsidėjo jau nugyvenęs nemažai metų.

Šilti prisiminimai apie senelį

Vidmantas gyveno Rokiškyje, buvo gatvės vaikas. Tėvas irgi buvo miestietis. Bet visa giminė iš mamos pusės buvo kilusi iš kaimo. Mamos tėvelis – stalius, droždavęs šaukštus. Vidmantas nelankė vaikų darželio, jo vaikystė bėgo kaime. Užtat galėjo stebėti, kaip senelis drožia.

Pats Vidmantas drožti ėmė būdamas solidaus amžiaus – sulaukęs 40 metų. Mat privertė susiklosčiusios aplinkybės. Atsitiko taip, kad darbų nebuvo, o reikėjo iš kažko gyventi. Su medžiu dirbdavo laisvalaikiu. Turėdamas nedideles medžio apdirbimo stakles, pasidarydavo kokią lentyną ar šiaip buičiai reikalingą daiktą susimeistraudavo. Konstruodamas burlaivio modelį, jį papuošti sumanė iš liepos medžio išdroždamas mažą skulptūrėlę. Ją išdrožė paprastu peiliuku. Tą burlaivio modelį tebesaugo savo namuose kaip relikviją ir didžiulę vertybę.

Mieliausia darbuotis su kaltu

Išdrožus vieną figūrėlę, sukirbėjo mintis, kad gal ir kitos turėtų išeiti. Skulptūrėles darė nuo ko nors jas nukopijavęs. Tada pamažu atsirado drąsos imtis didelio drožinio.

Gavo užduotį išdrožti maždaug trijų metrų ilgio žuvį. Imtis dirbti benzopjūklu dar nedrįso, bet pamatė, kad darbuodamasis vien kaltu būtų ilgokai užtrukęs. Matė, kaip vienas vyras benzopjūklu atliko kelias įpjovas medyje, o tada darbas paspartėjo. Ir V. Zakarka pabandė, bet benzopjūklas nėra mėgstamiausias jo darbo įrankis. Juo tik apdailina medį, o paskui kala vien su kaltu. Yra drožėjų, kurie benzopjūklu gaminį padaro nuo pradžios iki pabaigos. Ir tai jiems puikiai pavyksta. Vidmantui taip gražiai neišeina ir darbas su benzopjūklu jam nėra mielas. Du kartus rajono Metų tautodailininku pripažintas V. Zakarka teigė, jog, matydamas medį, privalai jau žinoti, kas iš jo išeis. Pasak Vidmanto, drožėjas pirmiausia turi turėti lakią vaizduotę, bet nebūtinai sugebėti gražiai piešti.

Vertina antkapinius paminklus iš medžio

Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje stovi stogastulpis sušaudytai jaunai žydų poetei Matildai Olkinaitei atminti. Koplytstulpiu Tindžiulių kaime įvertintas įžymiosios Lietuvos žvalgės Marcelės Kubiliūtės atminimas. Abu drožiniai – V. Zakarkos darbas. Stogastulpis prie Laipuškių bibliotekos, skirtas poetei ir žurnalistei Elenai Mezginaitei atminti, irgi jo drožtas. Duokiškyje stogastulpiu pagerbtas režisierius, aktorius, poetas, tapytojas Bronius Gražys. Tai – irgi tautodailininko V. Zakarkos kūrinys. Kitas jo darbas – Panemunėlyje, šalia bažnyčios šventoriaus, stovintis stogastulpis šio krašto švietėjui kun. Jonui Katelei atminti.

Aleksandravėlėje – poetui Pauliui Širviui, o Lebedžių kapinėse – Lionginui Šepkai atminti skirti medžio drožiniai (abiejų autorius – Ipolitas Užkurnys), o juos restauravo V. Zakarka. Ypač sutrešęs buvo P. Širviui skirtasis, tad teko nemažai prie jo padirbėti.

Tautodailininko V. Zakarkos manymu, drožinys gali išstovėti pusšimtį ir daugiau metų, bet jį nors kas treji metai būtina perdažyti. Lankydamasis kapinėse, mato vien akmeninius antkapinius paminklus. Visi trokšta amžinybės, bet šito nebūna. V. Zakarka yra skaitęs, jog maždaug po 70 metų kapas tampa neprižiūrėtas, nes giminių nebelieka, bet virš jo stūkso akmeninis paminklas. Po tiek laiko drožto iš medžio neliktų nė žymės.

Iš Rokiškio – į Panemunėlį

Jau 10 metų V. Zakarkos gyvenimas bėga Panemunėlyje, už 10 kilometrų nuo rajono centro. Sumanęs turėti nuosavas dirbtuves, išvažinėjo visą rajoną – tai tolokai, tai nėra gero privažiavimo. Apsistojo ties buvusiu Panemunėlio mokyklos pastatu, kuriam aukcionuose neatsirado pirkėjų. Stovėjo apleistas, išdaužytais langais. Vidmantas savaip jį vertino: nors didelis, bet patogus. Vienas jo kambarių tiko dirbtuvėms. Žingsniais išmatavo – bus 7 metrai. Ir vieta neprasta, vienkiemis miestelyje, Šv. Juozapo Globos bažnyčios kaimynystėje. Bet rūpesčių netrūksta: nemaža teritorija reikalauja priežiūros. Bet kasdieniais darbais Vidmantas dalijasi su žmona Daiva.

Darna šeimoje – svarbus dalykas

Medžio meistras teigė, karantino beveik nepajuto. Prie namo su žmona pasistatė pavėsinę. Ankstesnis jo darbas buvo susijęs su projektavimu, todėl neturėjo vargo, kokią ją pasistatyti. Išorę papuošė arklinio vežimo ratais, tuo kartu pagerbė senelio, dirbusio juos, atminimą. Užtat dabar turi, kur su žmona dienos darbus aptarti, su užsukusiu svečiu pasišnekučiuoti.

Vidmantas ir Daiva vedę nuo 1983 metų. Nuo penktos iki vienuoliktos klasės kartu mokėsi. Rimta jų draugystė užsimezgė baigus vidurinę mokyklą. Daiva laukė Vidmanto, paimto tarnauti į kariuomenę. Kai ji studijavo vokiečių kalbą Vilniaus universitete, jis mokėsi sostinės Statybos technikume. Santuokos sakramentą jiems suteikė Kamajų bažnyčioje. Jaunuosius ten vežė motociklu su lopšeliu Vidmanto tėvas.

Paprastai žmoną Vidmantas vadina Daivute. Abu užaugino du sūnus. Pernai V. Zakarkai, šventusiam 60-metį, vaikai su savo šeimomis ir žmona pateikė gražų siurprizą – knygą „Medžio darbų albumas“, pasakojančią apie jo gyvenimą ir kūrybą.

Supažindino su drožybos paslaptimis

Savo sodyboje V. Zakarka yra surengęs ne vieną drožybos plenerą. Net užsieniečiai šaukštus drožė. Bet vėliau tokio sumanymo atsisakė, nes ir pačiam atsibodo, ir poreikio neliko. Pasitaikydavo, drožia vaikas ir pirštą įsipjauna – tada jau problema. Nesaugojo įrankių. Juk ne savi. Po kiekvieno plenero darbo juos Vidmantas turėdavo išgaląsti. Bet kartą atvykęs švęsti gimtadienio dešimties žmonių būrelis išsiskaptavo po šaukštą. Paskui virė košę.

Kadaise Vidmantas turėjo būrelį moksleivių, norinčių pramokti drožti. Vairuotojas laukdavo, kada galės juos išvežioti. Savo aplinkoje V. Zakarka šiuo metu nemato pageidaujančių drožti. Užtat vos ne kasdien pasikalba telefonu su Miežiškiuose (Panevėžio r.) gyvenančiu talentingu medžio meistru Eduardu Titu. Tai – žmogus, kuriuo verta pasitikėti ir kuris nežino, kas yra pavydas.

Vien aplinkos grožis tikros laimės nesuteiks

Ketvirti metai V. Zakarka yra ir Panemunėlio seniūnaitis. Pats gerai nesupranta, kodėl jį išsirinko, nors yra ne vietinis, tik 10 metų čia gyvena. Miestelyje nėra nei kultūros centro, nei mokyklos ar felčerinio punkto. Veikia tik biblioteka. Panemunėlyje mažėja gyventojų, jaunimas išvažinėja. Darbų nėra. Yra tuščių sodybų. Tiesa, girdėjo, kad porą jų jau nupirko. O aplinkui – malonūs gamtovaizdžiai. Bet vien iš grožio nepragyvensi, iš jo ir didelės laimės nepatirsi. Juk būtina ir duoną kažkur užsidirbti.

Įvairiais klausimais kaimynai kreipiasi į seniūnaitį. Kitas net mano, kad jis yra viršesnis už seniūną. Geras ženklas, kad savivaldybė skyrė lėšų tiltui per upelį remontuoti.

Panemunėlyje V. Zakarka jaučiasi laimingas. Čia gyvendamas metė rūkyti. Dūmą traukė kaip garvežys – per dieną sutraukdavo po du pakelius cigarečių. Mesti žalingą įprotį privertė skausmas krūtinėje. Keletą dienų iškentėjo be cigaretės ir daugiau jos nebepaėmė. Kartais susapnuoja, kad traukia dūmą.


4 liepos, 2022

Nuo penktadienio iki sekmadienio Trakuose vyko Lietuvos baidarių ir kanojų čempionatas, kuriame puikiai pasirodė bei šūsnį medalių susižėrė jungtinė Panevėžio […]

4 liepos, 2022

Pirmąjį vasaros mėnesį baigėsi Panevėžio rajono savivaldybės administracijos kartu su partneriais – Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro–dailės galerija ir Voss […]

Gelgaudiškio dvare
4 liepos, 2022

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu 2022-ieji paskelbti Sūduvos, Savanorystės ir Lietuvos jaunimo metais. Siekiant paminėti visas šias datas Panevėžio r. bendruomenių […]

2 liepos, 2022

Trakų viešosios bibliotekos kino vakarų projektas „Migruojantis kinas 2022“ birželio mėnesį kvietė burtis profesionalaus nekomercinio kino išsiilgusius Trakų miesto ir […]

1 liepos, 2022

Panevėžio rajono bendruomenių sąjunga kasmet organizuoja konkursą „Žydintis kaimas“, kurio tikslas ugdyti žmonių poreikį išsaugoti ekologiškai švarią, tvarkingą, tvarią, saugią […]

1 liepos, 2022

Savo namus privalėjusiems palikti Ukrainos vaikams bandoma trumpam sugrąžinti atostogų džiaugsmą – jiems šią vasarą organizuojama ne viena meninė ir […]

29 birželio, 2022

Liepos 6 dieną, trečiadienį, Upytėje bus iškilmingai minima Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Po Šv. Mišių Šv. Karolio Boromėjaus […]

S. Žiūros nuotr.
28 birželio, 2022

Seimas pritarė iniciatyvoms 2023-iuosius skelbti Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų bei Šventojo Juozapato metais. Tokiu būdu siekiama pažymėti Lietuvos […]

28 birželio, 2022

Birželio 1-ąją – Tarptautinę vaikų gynimo dieną – pasidžiaugę jaunųjų Paįstrio „Dūdorėlių“ orkestro, vadovaujamo dirigento A. Gudo, atliekama muzika, tęsiame […]

Palangos kultūros ir jaunimo centro nuotraukoje – Jurginės Palangoje
28 birželio, 2022

Kultūros ministro įsakymu geriausiems 2021 metų kultūros centrams paskirtos Kultūros ministerijos premijos.  Kultūros centrai buvo vertinami pagal atskiras kategorijas, atsižvelgiant […]

28 birželio, 2022

Šią savaitę Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos aklųjų biblioteka ir Ukrainos negalių asociacijos Lvivo skyrius pasirašo svarbią bendradarbiavimo sutartį, kuri suteiks […]

27 birželio, 2022

Rašytojas, dramaturgas, Nepriklausomybės akto signataras Kazys Saja švenčia 90-mečio jubiliejų. Jis sako, kad yra labai dėkingas vaikystės knygoms, kurios atvėrė „gyvenimą. 1939-aisiais, […]

Rolando Parafinavičiaus nuotr.
24 birželio, 2022

2022 m. birželio 23 d. Šiaulių miesto erdvės prisipildė smalsių šiauliečių, panorusių sudalyvauti Šiaulių kultūros centro organizuotose „Aktyviose Joninėse mieste“. Šiauliečiai […]

23 birželio, 2022

Šiandien Panevėžio miesto dailės galerijoje atidaryta paroda „Aukštaitijos dailė 2022. Atviras“. „Ši paroda vienija, suburia Aukštaitijos profesionalius menininkus. „Aukštaitijos dailė“ […]

21 birželio, 2022

Birželio 17-19 dienomis vyko Plungės miesto šventė. Šiomis dienomis Plungės kultūros centras plungiškiams ir miesto svečiams dovanojo šiuolaikinių scenos menų […]

Lauros Prascevičiūtės nuotr.
21 birželio, 2022

Birželio 18 dieną Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities skyriuje (Radviliškio r.) virė darbas: lankytojus senųjų amatų ir kasdieninių […]

Vitalijos Pankienės nuotr.
20 birželio, 2022

„Nusišypsok ir būsi gražus“ – toks alytiškio dailininko Arūno Vaitkaus raginimas nuskambėjo Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Gal nuskambėjo kiek nerimtai, […]

20 birželio, 2022

„Europos archeologijos dienos 2022“ – tai tarptautinė iniciatyva, kviečianti įgyvendinti archeologijos paveldo pažinimui ir populiarinimui skirtas veiklas, inovatyviai ir originaliai […]

Kostas Poškus / Agnės Grigaliūnės nuotr.
20 birželio, 2022

Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje dailininkas Kostas Poškus atvėrė parodą „Katinas ant stogo“ – alytietiškas impresijas vaizdu ir žodžiais. Kaip […]

18 birželio, 2022

Birželio 17-ąją iškilmingu Plungės rajono savivaldybės tarybos posėdžiu pradėti renginiai, skirti jubiliejinei 230 metų sukakčiai, kai Plungės miestui buvo suteiktos […]