20 lapkričio, 2020
Bronius Vertelka | XXI amžius

Nuo šaukštų iki atminimo ženklų žymiems žmonėms

Panemunėlyje (Rokiškio r.) įsikūręs Vidmantas Zakarka – sertifikuoto tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senosios kryždirbystės ir šaukščiaus amato puoselėtojas. Du kartus rajono Metų tautodailininko vardą pelnęs vyras drožimui iš medžio atsidėjo jau nugyvenęs nemažai metų.

Šilti prisiminimai apie senelį

Vidmantas gyveno Rokiškyje, buvo gatvės vaikas. Tėvas irgi buvo miestietis. Bet visa giminė iš mamos pusės buvo kilusi iš kaimo. Mamos tėvelis – stalius, droždavęs šaukštus. Vidmantas nelankė vaikų darželio, jo vaikystė bėgo kaime. Užtat galėjo stebėti, kaip senelis drožia.

Pats Vidmantas drožti ėmė būdamas solidaus amžiaus – sulaukęs 40 metų. Mat privertė susiklosčiusios aplinkybės. Atsitiko taip, kad darbų nebuvo, o reikėjo iš kažko gyventi. Su medžiu dirbdavo laisvalaikiu. Turėdamas nedideles medžio apdirbimo stakles, pasidarydavo kokią lentyną ar šiaip buičiai reikalingą daiktą susimeistraudavo. Konstruodamas burlaivio modelį, jį papuošti sumanė iš liepos medžio išdroždamas mažą skulptūrėlę. Ją išdrožė paprastu peiliuku. Tą burlaivio modelį tebesaugo savo namuose kaip relikviją ir didžiulę vertybę.

Mieliausia darbuotis su kaltu

Išdrožus vieną figūrėlę, sukirbėjo mintis, kad gal ir kitos turėtų išeiti. Skulptūrėles darė nuo ko nors jas nukopijavęs. Tada pamažu atsirado drąsos imtis didelio drožinio.

Gavo užduotį išdrožti maždaug trijų metrų ilgio žuvį. Imtis dirbti benzopjūklu dar nedrįso, bet pamatė, kad darbuodamasis vien kaltu būtų ilgokai užtrukęs. Matė, kaip vienas vyras benzopjūklu atliko kelias įpjovas medyje, o tada darbas paspartėjo. Ir V. Zakarka pabandė, bet benzopjūklas nėra mėgstamiausias jo darbo įrankis. Juo tik apdailina medį, o paskui kala vien su kaltu. Yra drožėjų, kurie benzopjūklu gaminį padaro nuo pradžios iki pabaigos. Ir tai jiems puikiai pavyksta. Vidmantui taip gražiai neišeina ir darbas su benzopjūklu jam nėra mielas. Du kartus rajono Metų tautodailininku pripažintas V. Zakarka teigė, jog, matydamas medį, privalai jau žinoti, kas iš jo išeis. Pasak Vidmanto, drožėjas pirmiausia turi turėti lakią vaizduotę, bet nebūtinai sugebėti gražiai piešti.

Vertina antkapinius paminklus iš medžio

Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje stovi stogastulpis sušaudytai jaunai žydų poetei Matildai Olkinaitei atminti. Koplytstulpiu Tindžiulių kaime įvertintas įžymiosios Lietuvos žvalgės Marcelės Kubiliūtės atminimas. Abu drožiniai – V. Zakarkos darbas. Stogastulpis prie Laipuškių bibliotekos, skirtas poetei ir žurnalistei Elenai Mezginaitei atminti, irgi jo drožtas. Duokiškyje stogastulpiu pagerbtas režisierius, aktorius, poetas, tapytojas Bronius Gražys. Tai – irgi tautodailininko V. Zakarkos kūrinys. Kitas jo darbas – Panemunėlyje, šalia bažnyčios šventoriaus, stovintis stogastulpis šio krašto švietėjui kun. Jonui Katelei atminti.

Aleksandravėlėje – poetui Pauliui Širviui, o Lebedžių kapinėse – Lionginui Šepkai atminti skirti medžio drožiniai (abiejų autorius – Ipolitas Užkurnys), o juos restauravo V. Zakarka. Ypač sutrešęs buvo P. Širviui skirtasis, tad teko nemažai prie jo padirbėti.

Tautodailininko V. Zakarkos manymu, drožinys gali išstovėti pusšimtį ir daugiau metų, bet jį nors kas treji metai būtina perdažyti. Lankydamasis kapinėse, mato vien akmeninius antkapinius paminklus. Visi trokšta amžinybės, bet šito nebūna. V. Zakarka yra skaitęs, jog maždaug po 70 metų kapas tampa neprižiūrėtas, nes giminių nebelieka, bet virš jo stūkso akmeninis paminklas. Po tiek laiko drožto iš medžio neliktų nė žymės.

Iš Rokiškio – į Panemunėlį

Jau 10 metų V. Zakarkos gyvenimas bėga Panemunėlyje, už 10 kilometrų nuo rajono centro. Sumanęs turėti nuosavas dirbtuves, išvažinėjo visą rajoną – tai tolokai, tai nėra gero privažiavimo. Apsistojo ties buvusiu Panemunėlio mokyklos pastatu, kuriam aukcionuose neatsirado pirkėjų. Stovėjo apleistas, išdaužytais langais. Vidmantas savaip jį vertino: nors didelis, bet patogus. Vienas jo kambarių tiko dirbtuvėms. Žingsniais išmatavo – bus 7 metrai. Ir vieta neprasta, vienkiemis miestelyje, Šv. Juozapo Globos bažnyčios kaimynystėje. Bet rūpesčių netrūksta: nemaža teritorija reikalauja priežiūros. Bet kasdieniais darbais Vidmantas dalijasi su žmona Daiva.

Darna šeimoje – svarbus dalykas

Medžio meistras teigė, karantino beveik nepajuto. Prie namo su žmona pasistatė pavėsinę. Ankstesnis jo darbas buvo susijęs su projektavimu, todėl neturėjo vargo, kokią ją pasistatyti. Išorę papuošė arklinio vežimo ratais, tuo kartu pagerbė senelio, dirbusio juos, atminimą. Užtat dabar turi, kur su žmona dienos darbus aptarti, su užsukusiu svečiu pasišnekučiuoti.

Vidmantas ir Daiva vedę nuo 1983 metų. Nuo penktos iki vienuoliktos klasės kartu mokėsi. Rimta jų draugystė užsimezgė baigus vidurinę mokyklą. Daiva laukė Vidmanto, paimto tarnauti į kariuomenę. Kai ji studijavo vokiečių kalbą Vilniaus universitete, jis mokėsi sostinės Statybos technikume. Santuokos sakramentą jiems suteikė Kamajų bažnyčioje. Jaunuosius ten vežė motociklu su lopšeliu Vidmanto tėvas.

Paprastai žmoną Vidmantas vadina Daivute. Abu užaugino du sūnus. Pernai V. Zakarkai, šventusiam 60-metį, vaikai su savo šeimomis ir žmona pateikė gražų siurprizą – knygą „Medžio darbų albumas“, pasakojančią apie jo gyvenimą ir kūrybą.

Supažindino su drožybos paslaptimis

Savo sodyboje V. Zakarka yra surengęs ne vieną drožybos plenerą. Net užsieniečiai šaukštus drožė. Bet vėliau tokio sumanymo atsisakė, nes ir pačiam atsibodo, ir poreikio neliko. Pasitaikydavo, drožia vaikas ir pirštą įsipjauna – tada jau problema. Nesaugojo įrankių. Juk ne savi. Po kiekvieno plenero darbo juos Vidmantas turėdavo išgaląsti. Bet kartą atvykęs švęsti gimtadienio dešimties žmonių būrelis išsiskaptavo po šaukštą. Paskui virė košę.

Kadaise Vidmantas turėjo būrelį moksleivių, norinčių pramokti drožti. Vairuotojas laukdavo, kada galės juos išvežioti. Savo aplinkoje V. Zakarka šiuo metu nemato pageidaujančių drožti. Užtat vos ne kasdien pasikalba telefonu su Miežiškiuose (Panevėžio r.) gyvenančiu talentingu medžio meistru Eduardu Titu. Tai – žmogus, kuriuo verta pasitikėti ir kuris nežino, kas yra pavydas.

Vien aplinkos grožis tikros laimės nesuteiks

Ketvirti metai V. Zakarka yra ir Panemunėlio seniūnaitis. Pats gerai nesupranta, kodėl jį išsirinko, nors yra ne vietinis, tik 10 metų čia gyvena. Miestelyje nėra nei kultūros centro, nei mokyklos ar felčerinio punkto. Veikia tik biblioteka. Panemunėlyje mažėja gyventojų, jaunimas išvažinėja. Darbų nėra. Yra tuščių sodybų. Tiesa, girdėjo, kad porą jų jau nupirko. O aplinkui – malonūs gamtovaizdžiai. Bet vien iš grožio nepragyvensi, iš jo ir didelės laimės nepatirsi. Juk būtina ir duoną kažkur užsidirbti.

Įvairiais klausimais kaimynai kreipiasi į seniūnaitį. Kitas net mano, kad jis yra viršesnis už seniūną. Geras ženklas, kad savivaldybė skyrė lėšų tiltui per upelį remontuoti.

Panemunėlyje V. Zakarka jaučiasi laimingas. Čia gyvendamas metė rūkyti. Dūmą traukė kaip garvežys – per dieną sutraukdavo po du pakelius cigarečių. Mesti žalingą įprotį privertė skausmas krūtinėje. Keletą dienų iškentėjo be cigaretės ir daugiau jos nebepaėmė. Kartais susapnuoja, kad traukia dūmą.

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


3 gruodžio, 2020

Lietuvos moksleiviai muziejus, bibliotekas ir kitus kultūros objektus lankytų dažniau, jei pastarieji pasitelktų daugiau išmaniųjų technologijų, rengtų susitikimus su nuomonės […]

ŠAVB archyvo nuotr.
3 gruodžio, 2020

2020-ųjų Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos projektas „Knygą kuriame neįprastai“ baigėsi. Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuotas […]

Kalėdinis spektaklis
3 gruodžio, 2020

Nors dėl pasaulinės pandemijos daugeliui artėjančios šventės šiemet bus kiek kitokios, be visiems įprasto šurmulio ir gausių renginių, baleto „Kai […]

2 gruodžio, 2020

Spalio mėnesį Rokiškio krašto muziejuje vykusio plenero metu iš ąžuolo skulptūras kūrė Lietuvoje gerai žinomi drožėjai, pelnę įvairius tautodailės apdovanojimus, […]

2 gruodžio, 2020

Kalėdinis laikotarpis ir šv. Kalėdų laukimas šiemet bus kiek kitokie nei esame įpratę – be šventinių mugių, šurmuliuojančių kalėdinių miestelių, […]

2 gruodžio, 2020

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2020 metų Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą. […]

2 gruodžio, 2020

Laikinai einantis kultūros ministro pareigas Mindaugas Kvietkauskas trims Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems žmonėms įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos skiriamus apdovanojimus […]

R. Rastauskas
1 gruodžio, 2020

Lapkričio pabaiga jau devintąjį kartą Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pakvipo ypatingu prieskoniu. Čia kiekvienais poriniais metais organizuojami „imbierinės“ prozos […]

Meras P. Žagunis (kairėje) su projektą įgyvendinusiais savivaldybės tarnautojais (iš dešinės) A. Kaminskas, V. Petrauskienė, N. Gaižiūnienė.
1 gruodžio, 2020

Panevėžio rajono savivaldybė pelnė Europos Tarybos ženklą (ELoGE) už nepriekaištingą valdymą – gerojo valdymo principų diegimą. Tokio įvertinimo sulaukė 14 šalies […]

1 gruodžio, 2020

Siekdama sumažinti rizikos grupės asmenų, sergančių koronavirusu (COVID-19) srautus į šalies gydymo įstaigų priėmimo skyrius ir Greitosios medicinos pagalbos stotis […]

1 gruodžio, 2020

Pirmadienį Biržuose, J. Janonio aikštėje, darbus pradėjo archeologai. Šiandien Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas ir aikštės atnaujinimo projekto vadovas […]

1 gruodžio, 2020

Ypatingus susitikimus su žymiais Lietuvos kultūros veikėjais Kultūriniam gyvenimui persikėlus į virtualią erdvę prie LNDM misijos pristatyti muziejų į žiūrovų […]

1 gruodžio, 2020

Yra daug aiškinimų, kaip atsirado advento vainiko tradicija ir kodėl ji per pusantro šimto metų išplito po visą pasaulį. Kai […]

30 lapkričio, 2020

Šiandien vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė apdovanojo keturiolika Lietuvos savivaldybių Europos Tarybos ženklu už nepriekaištingą valdymą. „Šiemet su jumis bendravome […]

30 lapkričio, 2020

Visi suprantame, kad knygos padeda lavinti kalbą ir žodyną. Jos moko išreikšti mintis, save, suvokti kitus ir pasaulį. Jos suteikia […]

30 lapkričio, 2020

Pastaruosius penkerius metus Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia vis sulaukia restauratorių dėmesio. Prieš kelerius metus sutvarkytas pagrindinis fasadas ir bokštai, […]

28 lapkričio, 2020

Šiandien Panevėžys oficialiai paskelbė kalėdinio laikotarpio pradžią – mieste sužibo Kalėdų eglė. Dėl COVID-19 pandemijos šalyje eglutės įžiebimo ceremonija vyko virtualiai, […]

27 lapkričio, 2020

Šiandien Panevėžio miesto meras Rytis Račkauskas vienbalsiai išrinktas Regiono plėtros tarybos kolegijos pirmininku. Juo pavaduotoju tapo Pasvalio rajono meras Gintautas […]

27 lapkričio, 2020

Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT), palaikydamas demokratinį judėjimą Baltarusijoje, pradėjo dokumentinės dramos „Kvėpuojame drauge” („Дыхаем разам/Дышем вместе“) kūrybinį procesą. Unikaliame […]

26 lapkričio, 2020

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos vardu Izraelio vadovui Reuvenui Rivlinui įteikta proginė moneta, nukalta Vilniaus Gaono Elijo ben Solomono Zalmano […]